Penkios vaikų meilės kalbos
Kiekvienas vaikas turi savyje tam tikrą emocinio pajėgumo saugyklą, filosofijos mokslų daktaras Gary Chapman'as pavadino tai emocijų rezervuaru, iš kurio, tarsi kuro, vaikas semiasi energijos ir stiprybės turtingomis iššūkių vaikystės ir paauglystės dienomis.
Tas kuras – tai besąlygiška meilė. Tai meilė, kai myli, priimi ir pripažįsti vaiką tokį, koks jis yra, o ne už tai ką daro. Gaila, bet tėvai dažnai myli savo vaikus su sąlygomis: tai paremta darbais ir dažnai susiję su auklėjimo priemonėmis, kai vaikui atlyginama dovanomis ir privilegijomis už tai, kad jis elgiasi ar atlieka, ko nori suaugusieji. Tačiau tik besąlygiška meilė gali apsaugoti nuo nuoskaudų, nuo jausmo, kad esi nemylimas, nuo kaltės, baimės ir nesaugumo. Tik besąlygiškai mylėdami savo vaikus galėsime juos labiau suprasti ir koreguoti jų blogą elgesį.
Geriausiai besąlygišką meilę apibūdina tai, kaip ji veikia. Ji parodo vaikui, jog jis yra mylimas, kad ir kas būtų. Mes mylime savo vaikus neatsižvelgdami kaip jie atrodo, ką sugeba ir kokių turi trūkumų; nepaisant ko tikimės iš jų, ir kas užvis sunkiausia – neatsižvelgdami kaip jie elgiasi. Tai nereiškia, kad mums patinka bet koks vaikų elgesys, ne, bet mylėdami besąlygiškai duodame meilę visą laiką, net kai vaikai elgiasi netinkamai.
Ar tai panašu į nuolaidžiavimą? Ne. Tai tiesiog vaiko emocinio indo pildymas, prieš imantis bet kokio auklėjimo ar drausminimo. Turėdamas tą rezervuarą pilną meilės, vaikas į tėvų auklėjimo metodus reaguos be nuoskaudos.
Nė vienas nesame tobulas. Todėl negalime iš savęs tikėtis, kad visą laiką sugebėsime mylėti besąlygiškai. Todėl verta paminėti keletą akivaizdžių tiesų apie vaikus, kurios galbūt paskatins mus ugdyti savyje tą sugebėjimą:
Antra: Jiems būdinga elgtis kaip vaikams.
Trečia: Kartais vaikiškas elgesys nervina, būna nemalonus.
Ketvirta: Jeigu mes, tėvai, mylėsime juos nepaisydami jų vaikiško elgesio, jie bręs ir liausis vaikiškai elgtis.
Penkta: Jeigu mylėsim juos tik tada, kai jie mums įtiks (sąlygiška meilė), vaikai nesijaus iš tikrųjų mylimi. Tai mažins jų savivertę, sukels nesaugumo jausmus, trukdys siekti brandesnio elgesio. Taigi, vaikų raida ir elgesys yra tiek jų, tiek mūsų atsakomybės reikalas.
Šešta: Patirdami besąlygišką meilę, vaikai gerai sutars su aplinkiniais ir bus laimingi. Jie labai skirsis nuo nesaugių, piktų, uždarų ir nesubrendusių žmonių. Jie bus patenkinti savimi, sugebės valdyti savo pyktį ir elgesį tapę suaugusiais žmonėmis.
Kad vaikas pajaustų meilę, privalu kalbėti jo unikalia meilės kalba. Kiekvienas savotiškai priima meilę, tačiau esama penkių pagrindinių būdų, kuriais vaikai (o taip pat ir suaugusieji) kalba ir supranta meilės emocijas:
3. Kartu leidžiamas laikas
Kad emocijų indai būtų pilni, turime išmokti visas penkias meilės kalbas ir kalbėti jomis su savo vaikais tam, kad jie augtų, subręstų ir išmoktų patys skleisti šilumą kitiems.
Meilės kalba Nr. 1 – fizinis prisilietimas
Fizinis prisilietimas – vienas garsiausių meilės balsų.
Pirmaisiais gyvenimo metais prisilietimų reikia daugiausiai. Mamos ir tėčiai instinktyviai glaudžia ir myluoja kūdikį daug ir dažnai. Net naujagimis sugeba atskirti švelnų prisilietimą nuo šiurkštaus ir skuboto. Augant prisilietimų poreikis nemažėja. Emocinei vaiko raidai labai svarbūs apkabinimai ir bučiniai, galynėjimasis ant grindų, jojimas ant nugaros ir kiti žaismingi meilūs veiksmai. Fizinis prisilietimas reikalingas tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Kai vaikelis mažas, užpildyti jo emocijų indą palyginti lengva.
Paaugliui svarbu, kad tėvai rodytų meilę jam tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tinkamais būdais. Verta prisiminti, kad nieko negalima daryti primygtinai ir per prievartą. Paaugliai pilni emocijų, minčių bei troškimų ir kartais tiesiog nenori būti liečiami. Vis dėlto vertėtų pasikalbėti su vaikais, kodėl jie nenori būti liečiami ir rasti išeitį šiai meilės kalbai reikštis.
Meilės kalba Nr. 2 – palaikymo žodžiai
Gerokai prieš pradedant suprasti žodžių reikšmes, vaikai suvokia jų emocinį turinį. Balso tonas, maloni nuotaika – perteikia emocinę šilumą ir meilę. Su meile ištarti žodžiai gali labai daug. Meilūs bei švelnūs žodžiai, pagyrimas, padrąsinimas – visa tai byloja: „Aš rūpinsiuosi tavimi“. Tai stiprina vaiko vidinį vertės ir saugumo jausmą. Nors tokius žodžius ištarti užtrunka neilgai, bet užmirštama - negreitai. Visą gyvenimą vaikas jaučia palaikymo žodžių naudą.
Meilės kalba Nr. 3 – kartu praleistas laikas
Pastaraisiais metais daug kalbama apie laiką, leidžiamą kartu, ypač daugėjant šeimų, samdančių aukles, ir esant tiek daug vienišų mamų/tėvų. Vis dėl to nors daug žmonių kalba apie laiką su vaikais, didžioji dalis vaikų jo visiškai nepatiria.
Laiką leisti kartu. Tai reiškia atiduoti vaikui absoliučiai visą dėmesį.
Būdami su vaikais, turime nusileisti į jų fizinio bei emocinio išsivystymo lygį. Kai jie mokosi šliaužioti, galime atsisėsti ant grindų. Kai mažyliai žengia pirmuosius žingsnius, turime būti netoliese ir drąsinti juos. Kai jie žaidžia smėlio dėžėje ir mokosi mesti arba spirti kamuolį, būkime ten. Kai jų pasaulis prasiplečia iki mokyklos ir visuomeninių pareigų, išlaikykime ryšį su vaikais. Kuo vyresnis vaikas, tuo sunkiau tai padaryti, ypač norint skirti laiko asmeniškai kiekvienam ir išlikti vis platesnės jų veiklos dalyviu.
Tačiau laiką leidžiant kartu svarbiausia yra ne pats faktas, o tai, kad kažką veikiate būdami drauge. Ir tam nebūtina nuvykti kur nors, nereikia ypatingų vietų, tai gali būti namai. Jeigu šeimoje auga keletas vaikų, svarbu rasti laiko kiekvienam iš jų. Tai nelengva, bet įmanoma.
Meilės kalba Nr. 4 – dovanos
Graikiškai dovana reiškia „malonė“ arba „neužtarnauta dovana“. Čia slypi tokia mintis, jog užtarnauta dovana yra atlygis. Tikra dovana nėra užmokestis už paslaugas, bet meilės išraiška kam nors duodančiojo laisva valia. Mūsų visuomenėje ne visi davimo atvejai yra tokie nuoširdūs. Dažnai tai būdas atsidėkoti arba būdas išprovokuoti paslaugą ar pagalbą. Tai stebi augdami ir mūsų vaikai. Tai galioja ir šeimose, kai vaikai gauna „dovanas“ už buityje atliekamus darbus, jiems perkami ledai, kad ramiai pasėdėtų prie televizoriaus ar dovanojami brangūs daiktai vietoj kartu praleisto laiko (tėvų skyrybų atveju).
Malonumas duoti visai nesusijęs su dovanos dydžiu ir kaina.
Meilės kalba Nr. 5 – patarnavimas (paslaugos)
Kai kurie žmonės „kalba“ paslaugomis kaip savo pagrindine meilės kalba. Net jeigu vaikai to nežino, privalu prisiminti: tėvystė yra pašaukimas tarnauti. Tą dieną, kai sužinojote kad laukiatės – stojote į ilgalaikę tarnybą. Kontraktas yra aštuoniolika metų, ir ko gero dar ne vieneri metai „aktyvioje atsargoje“. Tai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų. Taigi, kad būtūmėte sveiki fiziškai, turite laikytis miego, maitinimosi ir mankštos rėžimo, o emocinę sveikatą lemia supratimas ir abipusė parama vedybiniuose santykiuose.
Kadangi vaikui tarnaujama nuolat ir tiek daug metų, ir tai susiję su tiek daug kitų įsipareigojimų, tėvai neturėtų pamiršti, kad kasdienės paslaugos yra meilės išraiška, turinti ilgalaikį poveikį.
Atpažinus pagrindinę savo vaiko meilės kalbą ir pradėjus ja kalbėti rezultatas bus stipresni šeimos ryšiai ir abipusė nauda tėvams ir vaikui. Deja, kalbėjimas tąja kalba nepadarys galo visoms problemoms, bet tai gali įnešti stabilumo į namus ir viltį vaikams. Tai – puiki galimybė. Žmonių santykiai nuostabūs tuo, kad jie nėra statiški. Visada yra galimybė padaryti juos geresnius. Kuriant artimesnius santykius su sutuoktiniu, paaugliu, ar jau suaugusiu vaiku, gali prireikti nugriauti sienas ir statyti tiltus. Tai labai sunkus darbas, bet teikiantis atpildą. Auginant vaikus suteikta galimybė išugdyti jų – ir savo paties - dvasinę gyvenimo pusę. Taigi, didžiuokitės būdami tėvais, ir tikrai džiaukitės savo vaikais.