Kažkas panašaus į meilę
Vos pradarau mokyklos duris ir pamatau jį... Besišypsantį pasauliui žmogutį. Mano širdis pradeda greičiau plakti, nujaučiu, kad laukia dar vienas šiltas, nuostabus apsikabinimas.. Prieinu prie jo ir šiltai, ir kuo stipriau apsikabinu. Jis atsako man tuo pačiu. Pažvelgiu į jo akis ir atrodo, kad jis yra viso pasaulio centras.. Jis yra viskas: mano laimės ir gyvenimo šaltinis... Jis gal būt nėra jau toks tobulas, bet man - jis nuostabiausias ir visų pasaulyje esančių butybių. Suskamba skambutis. Reikia eiti į pamoką.. Sėdžiu biologijos kabinete. Dar neįpusėjus pamokai parašau jam "Hey. Po šios pamokos duosi hug?" ir sulaukiau atsakymo po visą amžinybę trukusių 2 minučių. “Aš tokiam ir tokiam kabinete. Ateik ir pasiimk ;p”, bet vis tiek susitikom prie rūbinės ir apsikabinom vėl. Ir taip praėjo visos septynios pamokos.. Negaliu nustoti galvoti apie jį. Apie žmogų kuris man parodė, kad jeigu jau manai, kad nėra gyvenimo prasmės - gyvenk dėl meilės... Argi gali būti kas nuostabiau už buvimą mylimo žmogaus glėbyje ir stebėti saulėlydį prie jūros..? Ne.. Vat būtent todėl aš dar gyvenu.. dėl jo.. Žinau, kad nieko nesigaus, bet pabandyti verta. Taip noriu pasakyti jam “Myliu tave, žmogau!”.. ir tada suprantu, kad aš taip viską sugadinsiu ir jis mane paliks.. Rizikuoti dėl meilės - verta, bet ne per daug...
