#tekstas

Girti pokalbiai apie jausmus manęs niekad prie nieko gero neprivedė. O kam nors yra buvę kitaip? Visada tai baigiasi arba pykčiu, arba ašaromis, kartais abiem. Retai pašnekovai patenkinti būna ir laimingi išsiskirsto. Niekad neteko girtai išlieti širdies, o rytą sutikti drauge su pašnekovu apsikeičiant šypsenomis.

Per daug emocionalūs mes tada būnam. Ne vien dėl to, kad girti. Savo duoklę atiduoda ir tamsa, nuovargis ir tas nežmoniškas naktinių pokalbių romantizavimas.  Girti pokalbiai nesibaigia taip, kaip planavai ar norėjai. Ir žodžius kartais pasirenkam ne tuos, kuriuos derėtų. Kandesni jie būna, tiesa dažnai būna ignoruojama, netiki tuo, kuo nenori tikėti, užsispyrimas laikytis savo būna daug didesnis, nei kitose situacijose. Nepamirškim ir to, kad tada ypač nesinori išeiti namo pralaimėtoju, nors ir tiesą sakiusiu. Ir ta tiesa tada kitaip paliečia sielą. Giliau.

Merabas Mamardašvilis   Как я понимаю философию

de2.org siūlo meditacijos seansą: Eurika Masytė - Laisvė (m. R. Petrauskas, E. Masytė, ž. J. Marcinkevičius)

Dainos žodžiai:

Aš jau nepakeliu minčių apie tave Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių, Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas, O tu sakai: „Stovėk kaip stovi laisvė". O tu sakai: „Stovėk kaip stovi laisvė".

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, Taip kaip uždaro vakarą naktis, O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė". (x2)

O nesibaigianti kelionė į tave, Jau kaip akmuo šalikelėj sukniubęs Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos, O tu sakai: „Eik taip kaip eina laisvė ". O tu sakai: „Eik taip kaip eina laisvė ".

Atiduok mano buvusią širdį, Aš nebenoriu šitos, Prašau,atiduok mano buvusią širdį Aš trokštu atgaivos.

nekenčiu. nekenčiu šito jausmo. šito prakeikto vienatvės jausmo. jis plėšo mane iš vidaus taip stipriai, jog kai jis ateina aš pradedu nebenorėti visiškai nieko.

nebenoriu ryte atmerkti akių ir būti dar vieną ir visas kitas dienas. žmonės nežino kas dedasi manyje jiems užmigus ir kai vienatvės jausmas drasko.

esi vienas su savimi. pačioje baisiausioje kovoje ir niekada nežinai kuris šį kartą ją laimės. bandai iš paskutinių jėgų priversti sau meluoti, kad aplink tave yra žmonių su kuriais gali pasikalbėti apie tokius vakarus, kuriems gali paskambinti ir parašyti kai tau taip bloga. tačiau, bijai, neturi savy tiek drąsos. manai, jog jiems nuoširdžiai nerūpi. bet juk ir neturi rūpėti. juk taip sunkiai mokeisi savo rūpesčius pasilikti sau, išmokti su jais kovoti, kad nebemoki jais dalintis. nebemoki parodyti, jog tau sunku.

ir jie mano, jog pažįsta tave. bet net matydami, kad su tavimi kažkas vyksta jie nedrįsta paklausti. turbūt žmonės mano, jog kovoti vienam prieš patį save yra paprasta.

Įtampa laksto jau po kraują, Iš nušvito akys elektra, Nušvitimas? Turbūt tiesiog kvietimas.

Kur dingo ta šviesa? Ta didinga elektra? Gal tik pasirodė man šviesa? Ir paliko tik tamsa