Prisikaupė visokių dalykų, kuriuos norėčiau papasakoti. Pirmiausia pradėsiu nuo naujausių - nuo šiol „Mažiau cukraus“ galima pasiekti per maziaucukraus.lt! Trumpas adresas, kurį lengva įsiminti - dabar tikrai galite pasakoti draugams, kur tuos receptus skaitot… Na, o mane tokia naujiena tik dar labiau skatina rašyti, tad taip ir darau nieko nelaukus. Jei kartais pritrūksta mano žodžio čia, galima užteiti į „Mažiau cukraus“ Facebook puslapį, ten vis įmetu kokią nuotrauką, netilpusią į blog’ą, iš kasdieninio pasisukinėjimo virtuvėje!

Kitas dalykas, apie kurį noriu papasakoti, yra liepos pabaigos kelionė į Šveicariją. Šiandienos receptas kaip tik ir atkeliavo iš mano buvusios virtuvės, bet prieš tai… įspūdžiai iš kalnų! Nedažnai pasakoju apie mūsų išėjimus į kalnus, laipiojimus ar kitas sportines veiklas, bet šis nuotykis taip ir prašo būti suguldytas su visomis nuotraukomis ant virtualaus popieriaus.

Šveicariškos karvės

Šį kartą Šveicarijoje praleidau tik trumpas atostogas ir tai buvo mano pirmas sugrįžimas į Ciurichą po išsikraustymo į Lietuvą. Turėjome daug miestietiškų pramogų, daug gaminimo, mat gavau dovanų taip išsvajotąją Yotam Ottolenghi „Plenty“. Jų grybų lazanija… Nom nom! Sukūrėm ir šias karštų daržovių salotas dieną, kai labai lijo. O kalnams ėmėm mūsų tradicinius (o neseniai perskaičiau, kad kažką panašaus siūlo net Martha Stewart!) makaranus su šviežiais pomidorais ir kietu sūriu bei alyvuogių aliejumi.

Pernelyg žemi debesys...

Į kalnus išėjome turėdami tikslą įkopti į 3,1 km aukščio viršūnę, esančią tarp kantonų Glarus ir Graubunden - suplanavome eiti nuo Elm per Pass dil Segnas, užlipti į Piz Segnas ir grįžus iki perėjos toliau leistis takeliu iki Flims. Labai vaizdingas, ne per daug sudėtingas ir ne per aukštas pasivaikščiojimo kalnuose maršrutas visai dienai. Dieną, kai suplanavome eiti, prognozė rodė, jog kalno pusėje nuo Elm gali truputį palašnoti, o štai perlipus perėją oras turėjo būti nors ir debesuotas, bet pakankamai geras. Džiaugėmės važiuodami traukiniu, kad ne per daug karšta diena pasitaikė, vis tik jau autobusu pakilus iki Elm kaimo kalnus apsėdę debesys nelabai džiugino.

Elm

Išėjome nesunkiai randamu taku, kilome per sraunius kalnų upelius, žavėjomės giliais, visai šalia tako einančiais tarpekliais ir visur mus lyginčia žaluma. Visą kelią truputį lašnojo, o nuo lengvo rūko-debesies pievos buvo pasidengusios mažyčiais lašeliais vandens. Nors dažnai nesimatė viršūnių, gamtos vaizdas kerėjo nuo tų pirmų akimirkų. Tik štai pasiekus stačiausią kelio dalį, prasidėjusią maždaug 1,5 km aukštyje - kai dar likęs buvo 1 km aukščio - lyti pradėjo visai neblogai. Paspaudėme su greičiu, nestojome valgyti, tik užkandome pasiimtų džiovintų vaisių ir sveikuoliškų batonėlių ir nėrėme į visišką debesį. Tikraiusiai jau 2 km aukštyje pradėjo labai šalti pirštukai, nes tokiam lietui nebuvome pasiruošę, tad vis tekdavo sau priminti juos pajudinti ir nespausti per daug ėjimo lazdų.

Turistinis Povilas

Turistinė Aistė

Padrąsinimas pakeliui

Lašeliai ant pievų

Jau status takelis

Paskutiniai keli šimtai metų aukščio buvo sunkiausi. Baigėsi gamta, liko vieni akmenys ir nežinia kiek besitęsianti stati kalno ketera. Tuomet tikrai ne kartą kilo mintis apie šiltą arbatą, namus, sausas kojines (lietaus ir kalnų upelių neatlaikė net neperšlampani GoreTex’iniai batai) ar grįžimą atgal. Pastarasis variantas jau būtų buvęs visai neracionalus, tad vienintelė mintis, vejanti į viršų, buvo pasiekti perėjoje esančią kalnų trobelę ir joje patiekiamą kavą. Sukandau dantis ir stabiliu, bet vis tiek dideliu greičiu kopiau į viršų - Povilas sakė, kad jo galvoje vyko panaši minčių kova.

Perėja

Kalnų trobelėje gavome kavos, truputį sušilome, šiek tiek išdžiūvome. Buvome ne vieni, kuriuos prognozė apgavo, bet vidutinio amžiaus šveicarų grupelė nusprendė palaukti geresnio oro ir išeiti tik kitą dieną. O mes pasėdėjome valandą, suvalgėme jau sušalusius savo makaronus ir nusprendėme, kad jei ką, ir toliau varysime dideliu greičiu - juk 5 valandų maršrutą į viršų įveikėm vos per 3,5, o laukė dar 3 valandos kelio. Tik išėjus dar pūtė ledinis vėjas, nė vienos gražios viršūnės nesimatė, o mus pasitiko tik akmenys ir niekada neištirpstantis sniegas. Į viršūnę, esančią dar 500 metrų aukščiau, jau nebelipome.

Vaizdas iš kalnų trobelės

Bet čia jau užteko nusileisti keliasdešimt metrų ir baigėsi lietus. Baigėsi ir vėjas, o prieš akis atsivėrė nuostabi pieva, į kurią nuo visai šalia esančių viršūnių suteka kalnų upeliai. Sulėtinome tempą ir mėgavomės gamta - aš aikčiojau ties kiekvienu takelio posūkiu, mėgavausi besikeičiančia gamta ir kartais galvodavau, kad būtent tokiose vietose gyvena dievai ir dievybės. Buvo gera ta aplinka bent trumpam pasidalinti su jais.

Dar labai šalta ir šlapia

Povilas rūke

Nuostabios pievos vaizdas

Gėlytės aukštai kalnuose

Jau beveik nebešlapia ir nebešalta

Jau ne visai toli iki Flims takelis eina per sraunią kalnų upę, tad teko pereiti ir kelis Povilo buvusio šefo Jürg Conzett projektuotus tiltukus. Grįžome namo be galo pavargę, bet laimingi - nors realiai beveik visą dieną praleidome debesyse, bet nuotykis buvo labai smagus, o ir išmokome keletą gerų pamokų apie ėjimą į kalnus. Jei kada reikės patarimo, drąsiai kreipkitės!

Jau gražu

O čia gyvena dievybės

Dievybių japoniški sodai

Jürg Conzett tiltukas

O šios daržovių salotos yra adaptuota kito mūsų mėgstamo patiekalo versija. Apie jį būtinai dar papasakosiu, bet kol kas gaminate taip:

Prieš kepimą

Po kepimo

Dviems žmonėms reikės:

1 baklažano

200 gr vyšninių pomidoriukų

Pusės ar visos (pagal skonį) skardinės juodų alyvuogių be kauliukų

3-4 skiltelių česnako

nedidelio pundelio šviežių petražolių

1. Baklažaną supjaustome 1x1 cm ar truputį didesnio dydžio kubeliais ir suberiame į gerai pasūdytą vandenį. Taip juos palaikome nuo pusvalandžio iki valandos. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių.

2. Baklažanams išmirkus, vyšninius pomidoriukus pjaunam per pusę, alyguoges į dvi ar tris galis, česnaką ir petražoles susmulkinam.