#manovidus

Šį kart pradėsiu nuo bespalvio gražiai raityto rašto, ištaisyti kur suklydau ir norėdamas sustojau paskaityti, pabrėžti paskutinį lašą netikrovės, pasimokyti ne tam jog nekartočiau, tiesiog žinočiau, kad tobulas nesu, naudos neieškau, bet paskutinį kart žvelgiu į šviesas ant kelio, pakėles galvą, ten kur vienas, ne dangus, mėnulis ryškiai miega.

Aš vėl sau padedu iš naujo atsikelt, pažvelgti lietuj į akis, užsimerkti ne dėl to, kad reikia, o užmiršti vienišas mintis, juodą atspalvį iškeisti į šviesiausią dieną, tačiau palietes savo sielą, aš suklupau, galbūt ne man o tau, vėl šypsosi dangus.

Ateities garsai vilioja gėlę, nors mirtis ne jai skirta, padovanoti laimę, nelaimingam ašarotam veiduj, arčiau negu likimas, priverčia pamilti taurų delną, paskęsti atspindžiuos minčių, nėra tokios kaip pabaigos, tik naujos istorijos, tyrosios meilės ir jausmų pradžia, nuo mažos menkos gėlelės.

Keliauk princese, į tą karalyste, kur svajonės pildosi ir širdis neplyšta, kur viskas kaip tik nori, tarytum tirštu debesiu, gražu ir tobula, o kai vėl prabusi ryta, bandysiu tavo gyvenimą, paversti pasaka ir nesuklysti.

Suprantu, kad vakaras sunkokas, bet gyvenimo tikėjausi kitokio. Ne kur drugeliai pievose tave kviečia šokti, o kur garsus kaukimas, ir aukštu medžių ošimas mėgsta dieną naktim versti. Prašiau dangaus nesijuokti, atrasti vietos prisiglausti, ten saugiau jaučiuos, kur viskas taip ramiai, tarytum savo vietoj. O kur man dėtis.. Iš naujo pradėti tikėti? Nebus tas pats, nes kol kas esu tik aš, kuris mėgsta tylėti.

Šakose skirtingų temų teisybės ne stokojau, maniau pavyks paaiškinti tamsiausius potepius mano minčiu kartojamus, kaip sugadinti viską, kad širdyje neliktų tikslo, nedaug bereikia, atsikratyt svajonių, būt užmirštam rytojaus, kam jausmas šis prakeiktas išvis sukurtas, kad kankinti siela ar leisti kūnui pamažu susmukti, šiam vakarui aš uždarau duris į degantį pasaulį, be jokio tvirto noro ten patekt, šalu sėdėdamas ant debesų ir vėl kuriu kartu su buriu varnų, kurie nieko nemato, gal ir man nebesistengt matyt….

Nebetikiu diena kuri kaskart meluoti bando, tiktais naktim,, kada mėnulis glosto mano veida, nevaržomas jausmų, pasislepia už debesų ir tartum skesta, klausydamas aš jo istorijų, realybe pasaka verčiu, ieškodamas naujų kelių rytojuj, šioj karalystėj kur tiesos teorijos nesikeičia, nes vienintelis kam nesvarbu, nebijo rodyti savų spalvų, tai jis aukštai šalia žvaigzdžių, kiekvieną naktį vis kitoks, o aš tyliu. Pavydžiu jam.