#labanaktis

LABA PARA

I. Labas rytas

Aš esu labas rytas. Artimas, kas dieną matytas. Per TV ramiai aiškinu mankštą, nors man dar lovoj neankšta. Keliuosi, bluostus nuglostau, veidą… nuprausęs nušluostau. Spiginu spinduliu į akis, švilpiančiu virduliu į ausis.

Grįžtu į kambarį, kur mane kas vakarą parvedi. Žinau – manęs nekenti, žinau – mane labai myli. Kas kartą aplankius tave, pajunti, kad gyveni. Kas kartą aplankęs tave, aš jaučiuosi gyvas, vienam kartui…

Susitinkame per parą, būna – skaudžiai baramės, Netgi pykstamės be lygsvaros, kol duris uždarius tu vis ištari: “Vėluoju, vėl atidėlioju, meluoju, planus koreguoju”. Plėtoju tinginystę autobuse, aš ne kūnas, aš dvasia.

Aš tirpstu tau tarp pirštų, tau iš lėto nebenirštant, Aš slystu tau nuo skruostų, kad mane pamirštum, neužuostum. Pasislėpiu už mėlynų stogų, neatsigręždamas išeinu, tada Sutinku tave iš naujo, sveikinu – aš esu laba diena.

II. Laba diena

Aš esu laba diena. Tokia vienoda, kartais kita. Tai aukštai, tai žemai – gali teisti mane. Man viskas vienodai, jau pietūs, bet alkio nėra. Tau nieko nėra, tau vienodai, dingai minioje.

Nors ir nelauki, nors ir nenori: Aš – ta, kuri tavo problemas storina, bet ne našta. Apie mane kalba, kai kalba apie istoriją, Kiekviena istorija – manyje.

Būnu žila ir būnu jauna, prieš įsibėgant. Būna tokių, kurie mane žiauriai pamėgę. Aš juos gerbiu ir jų karjeras klostau, Būnu gera ir tiems, kuriems ne motais mokslai.

Kai būna šviesu, tarp debesų saulę parodau, Bet būna, užtraukiu paklodę. Visi myli mane, kai dangų raudoną paišau… kaip žemę karas. Dabar atsiprašau, aš esu labas vakaras.

III. Labas vakaras

Aš esu… Labas vakaras, sveikas sugrįžęs po ralio, Visi pasiekę finalą pavargo be galo. Dėstau žinias, įdėjęs panikos, kraujo į jas, Sėdu klausyti bėdų prie baro stalų. Jie atėjo!

Sirenos! Mano pamaina prasidėjo, Niekas nepastebėjo, kad idėjos aukčiausiame pike, ten, kur dangus mėlynas, Akyse anarchistų nudažiau jį spalva ametisto.

Ar tu išdrįsi? Neoninės šviesos lenkiasi, kviečia Užeit, kur šilčiau. Ten tavo moralę mačiau. Liečiau ją pirštais, žinau, tai darkart patirsiu. Nors netikėsi – tai rimta, o man odą noris nudirti.

Kaip gali netikėti dalykais? Jie vyksta. Dygsta sparnai, trykšta lašai, liečia grindinio viršų. Tu pamišai, dabar jau virš visko - skaitau mintimis. Kas tai pamatys? Aš esu… Laba naktis.

IV. Laba naktis

Aš esu laba naktis. Kiemų juoda patirtis, tuščio asfalto trintis, žvaigždynai – pilni mintimis. Tylos sūkury… tavo sapnais rūpinuosi: Tuo, ko išsigąsi – košmarus rūšiuoju asmeniškai.

Mane mėgsta miegaliai, drąsūs bedaliai, Laikau už rankos, stipriau spaudžiant pedalą. Kai klausi, ar galim tai tęsti iki kol nesibaigs, Tau plaukus paglostau – viskas praeis.

Keista tikėtis, kad prie manęs nukris etiketės. Normalu tai girdėti, juk etiketui irgi reikia ilsėtis. Semtis mintims tenka kilovatų iš poilsio. Juos gatvėj sudeginu geltonu mažoriniu forsu.