#kuryba

gulėdama, akim spindžiom, nebežinau.

kai užlieja vienuma šalta

visa šviesa lyg išmesta tamson.

jokie džiaugsmai nebeužpildys tuštumos

trūksta tik tavo žodžio vieno

ar bent minutės iš dienos

nors trumpo žvilgsnio, man švelnaus

paliksi tu mane tuščiai naktim klajot

net nebesuvokiu aš, kaip tavęs ieškot

kur rasti, išsigelbėti bent nakčiai

Kuomet liečiau apnuogintas šlaunis

Ir žvilgsnis tavo tolimas atrodo

Lyg nerūpėtų ką manys kiti.

Situacijoj pasimetu nenoriai

Kuomet žvelgiu į mėlynas akis

O tu tokia prasta man pasirodei

Kai jungė mus tik miesto šurmulys.

Dabar jaučiu, kad mano jėgos senka

Išnykus siluetui pro duris

Kuomet tu išeini, mane sušaldo

   Kiekvieną kart stebuklingai krentant žvaigždei skubame sugalvoti norą. Kartu su mylimais žmonėmis laikant veidus apšviečiantį žibintą, stipriai suspaudę akis, savo slapčiausius norus paleidžiame į beribį dangų. Nuo laimės svaigstančia galva per gimtadienį tyliai šnabždame savo giliausias svajones į šiltą žvakučių šviesą.

   Gal kartais tikrai tikime, jog mūsų slapčiausi norai ir sparnuotos svajonės kartu su nuostabia akimirka išskris kažkur ten, toli toli, pasieks tolimiausias visatos kerteles ir kažkas tikrai išgirs tai, ko taip stipriai trokštame.

   O gal tiesiog norime tikėti, jog ne tik mes esame atsakingi už savo laimę ir sėkmę, o kad kažkas mus stumtelės bei padės žengti pirmus ir pačius sunkiausius žingsnius savo svajonės link.

   Labai tikiuosi, jog visi sušnabždėti norai bei slapčiausi mūsų troškimai iš tiesų išsipildys ir mes nebūsime įstrigę tose mažose akimirkose, laukdami stebuklo savo gyvenimuose

~so0ftly

Aš suprantu, kad Tau yra sunku pamiršti.

Tai gali būti kitas žmogus, ar trauma, kurią teko išgyventi.

Bet patikėk manim - Tu išgyvensi.

Tau reikia paleisti, kad ir kaip yra sunku.

Praeis laikas ir suprasi, kad Tu esi stiprus.

Ir Tu dar daug ką įveiksi. Ir ateityje savimi galėsi didžiuotis.

Su meile Tau, žmogau, kad ir kas tu bebūtum...

H'!

Nunešk ir pasodink mane

Ant miško patalo saldaus,

Iš voro tinklo man nuausk

Supynes nuo dangaus.

Aš supsiuos tarp pušų viršūnių,

Braidysiu jų kvapų sapne,

Pati užmigus naktį verksiu

Sakais apibirėjusiam take.

Paparčio žiedo nesuradus

Pavirsiu sakalu juodu,

Samanose tavęs ieškosiu

Su sulaužytu sparnu.

Šukuosiu spyglius nuo aukštų pušų,

Paskęsiu atsimerkusi juose.

Nupinki man vainiką iš svajų,

Sudegink mane tarsi knygą

Naikink viską ką aš rašiau

Juk peilis širdyn man įsmigo

Te liko man žemėn įšalt.

Palaistyk mane palei žemę

Aš grįšiu tenai kur kilau

Te pelenus vėjas išsklaido

Ir visą šitą nesąmonę, kurią negaliu suvaldyti.

Jos pavadinimas -

Gyvenimas.

H'!