Perspėjimas - pyragas tikrai yra labai saldus, kaip pirmasis vaikino bučinys, bet, aišku, jeigu rimtai myli, tai ir visi bučiniai būna saldūs, nesvarbu, ar jie pirmieji, ar 15876043-ieji. Čia truputį per daug triedaliniu stiliumi gal pasakiau, bet supraskit, žmonės, kad bus saldu, dėl to neišeis iš karto suvalgyti penkių gabaliukų (nors gerai įmitęs gliukozės fanas tai suvalgytų).

Čia meniška mūsų namų virtuvės nuotrauka. Kai sakau mūsų, tai nesakysiu, ką turiu omeny, nes aš kaip ir savo nuosavos šeimos neturiu, o mano tikroji šeima jau kaip ir atsisakius manęs. Jie mane tik prisimena, kai reikia kokį pyragą iškepti.

Dabar išvardinsiu, ko reikės šiam rojaus pyragui (čia šiek tiek netgi pati nustebinsiu save, nes viskas išvardinta tokia tvarka, kaip reikia sudėti - ačiū riebaluotam lapeliui, ant kurio viską užsirašiau ir kuris jau kokį mėnesiuką man tarnavo kaip nektarinų ir persikų kauliukų pasidėjimas nenorint išterlioti darbo stalo, bet tingint eit iki šiukšliadėžės):

4 ekologiški kiaušiniai (visada mano bloge naudojami ekologiški kiaušiniai iš kedžiavos);

402 g cukraus (čia tokie ateivio skaičiai gaunasi, kai verčiasi puodeliai į gramus);

336 ml aliejaus (pačio šūdiniausio namų aliejaus - toks dažniausiai būna rapsų arba saulėgrąžų);

250 g grūdų dulkių (kaip mano gerbėjai priprato prie vampyro priešnuodžio, taip dabar tegul pripranta prie šito apibūdinimo);

1,5 a. š. sodos;

1 a. š. druskos (kitaip sakant to, į ką pavirto Loto žmona);

2 a. š. kepimo miltukų;

2 a. š. cinamono;

2 puodeliai smulkiai sutarkuotų morkų. Nors manau, tai ir kvailiui aišku, kad burokinei tarkai čia ne vieta, o jai vieta šaltibarščiuose.

Ne paslaptis, kad jei tešloje yra morkų, jinai labai dėl to sveikatinga. Gal jeigu ans valgytų tokio pyrago kasdien pietums, vakarienei ir šiaip užkandžiams, tai ir įdegtų po šimto metų. Morka kaip daržovė yra per daug nuvertinta, nes ji neranda vietos visokiose dabar populiariose levandų provanso bezdalų viduržemio virtuvėse, pas kiniečius ją irgi nelabai naudoja, nes ji ten būna tik salotose, o lietuviai užsisakinėja tik karštą, nes dažniausiai būna ubagai... Aš irgi šiuo metu prie ubagų prilinkus, tai galiu šaipytis.

Vienu žodžiu, morkos šiaip skanios, bet turbūt žmonės tingi jas skusti.

Kadangi pyragą dariau seniau truputėlį, tai neatsimenu, ar kiaušinius, cukrų ir aliejų reikia suplakti su mikseriu, ar nereikia. Palieku jums patiems nuspręsti. Duodu tik užuominą: senovėje mikserio žmonės neturėdavo.

Tada į šlapalą reikia sudėti viską, kas liko iš viršuje išvardintų dalykų. Galima apsimesti žiauriai daug nusimanančiu virtuvėje ir viską maišyti su spatula, nors realiai ji čia nereikalinga, bet aš kai ją naudoju, bandau pasimaivyti prieš savo šeimą. Panašu, kad kuo toliau, tuo labiau aš debilėju.

Kai tešla atrodo taip, kaip nuotraukoje, o jinai taip atrodo beveik iš karto, galima ją supilti į skardą su įtiestu popieriumi ir kepti. Ant šimto aštuom laipsnių 30-40 minučių.

Kai pyragas iškepa, reikia prabadyti skyles, kad būtų galima supilti karamelę. Man sesė liepė badyt skyles su kremo išspaudėju, bet jos gavosi tokios sakyčiau nesubtilios ir karamelė konkrečiai įsiliejo į pyragą. Kitą kartą bandyčiau prabadyti tik su šakute, bet čia jums, mieli gerbėjai, rinktis pagal savo sugedimo laipsnį. Kaip ir palieku jums patiems karamelės pasidarymo recepto susiradimą. Mūsų namuose karamelės dievukas yra mano sesė, tai jinai kažkaip ten ją padarė iš vandens, grietinėlės ir cukraus. Jai pusiau neišėjo, nes pusė karamelės sulipo į gumulą. Kitą pusę aš užpyliau ant pyrago.

Tada pyragas eina dviems valandoms į šaldytuvą.

Paskutinis etapas - minimalistinio tinko stiliaus glaistas ant viršaus. Jam reikės:

pakelio filadelfijos be nieko;

252 g cukraus pudros;

63 g sviesto.

Viską suplakti su mikseriu ir užtepti ant viršaus. Galima valgyti iš karto.

Šiaip lietuviškuose bloguose dar nesu mačiusi lemon bars atitikmens. Tai čia yra būtent lemon bars, tik su aviečių priedu. O ką daryt, kai darže avietės tiesiog pūna nenuskintos ir tik vorai ant jų pasivaikštinėja. Dėl to aš ir bijau vasaros derliaus - nes visas daržas dažniausiai būna uzurpuotas vorų. Kai kažkada mane siuntė skinti serbentų, tai aš užsidėjau chirurgo pirštines, nes jau geriau draugas nuo stogo, negu šv. Vito šokį šokantis aukštakojis voras ant mano dilbio. Fu, nx.

Didžiausia reikalinga pastanga šio reikalo kepimui - ištrinti avietes per sietą, nes plokštainiui reiks naudoti tik tyriausią aviečių ekstraktą, kurio kaina - 50 lt/l (čia pati taip sugalvojau). Reikia trinti ne šiaip kita ranka krapštant užpakalį, bet normaliai ir su jėga, kad kuo daugiau išeitų ekstrakto ir kuo mažiau liktų likučių, iš kurių po to galima išvirti gėrimą. Pagrinde tiek ir to pasiruošimo - susirasti normaliai tankų sietą, ir tada jau bus galima kepti šį pirmosios meilės spalvos pyragą.

Reikės:

255 g minkšto sviesto, nes jį reikės plakti su mikseriu (aš tai su sviestu apsikvailinau ir jis mikrobanginėj sprogo, tai gerai, kad niekas negirdėjo);

201 g cukraus;

256 g miltų;

pusės a. š. druskos.

Neišsigąskit, čia šitų artefaktų reikės tik pagrindo iškepimui. Žiauriai lengva - reikia išmikseriuoti cukrų su sviestu, ir tada į tai sudėti miltus, sumaišytus su druska. Vienu žodžiu, tešlą reikia padaryti. Tešla man kažkodėl kėlė asociaciją su sausainiu. Dėl to mano protas aptemo ir aš kepimui panaudojau per mažą formą. Čia tai buvo juoko - tešla iškepė tik iš išorės ir atrodė kaip nekaltos penkiolikmetės celiulitas. Tada aš supratau, kad arba aš bandau išgelbėti situaciją, arba metu viską ir valgau skrudintą bulką. Aišku, aš pasirinkau išgelbėjimo variantą, kuris, nors ir sunkesnis, galėjo baigtis fiasko, bet vėliau džiaugiausi ir aš, ir plokštainis, mano valgomas. Aš labai staigiai permečiau pusiau iškepusią tešlos košę į didesnę skardą, išskirsčiau bilenkaip ir visai nieko jinai iškepė pabaigoje.

Jūs galite išvengti tokio nuotykio tiesiog pasirinkę gerą skardą. Kepti reikia ant 180 laipsnių, kažkur 25 minutes.

Toliau pyrago masei reikės:

4 defaultinių aviečių puodelių - kiek jau iš jų išspausit ekstrakto, tiek ir turėsit;

3 citrinų - kiek jau iš jų išspausit sulčių, tiek ir turėsit;

1 nutarkuotos neplautos citrinos žievelės (neplautos, nes tik taip galima pajusti tikrąjį kontrastingą gyvenimo skonį);

171 g miltų (kitaip sakant - grūdų dulkių, už kurias reikia mokėti pinigus);

603 g cukraus (senoviškai mąstantiems žmonėms nuo tokio cukraus kiekio pamatymo gali automatiškai iškristi dantys, atsiprašau);

ketvirtukas a. š. druskos;

6 kiaušinių baltymai (iš trynių galite sudėlioti bliūdukyje gėlytę);

2 pilni kiaušai.

Rezultate sumaišę visus šitus ingridientus, gausite tokią nuostabią glazūrą kaip viršuje. Dabar paaiškinsiu, kaip reikia maišyti.

Tokio stiliaus maišymams aš mėgstu naudoti spatula, nes tada aš jaučiuosi truputį kaip Amerikoj. Nėra namų be dūmų, kaip ir nėra namų be spatulos. Jeigu jūs jos neturit, reiškia, dar negyvenate savo tikruose namuose.

Iš pradžių maišom cukrą, miltus, citrinos žievelės spiras ir druską aka sausus ingridientus. Po to sudedam baltymus ir abu cielus kiaušus. Ant galo supilam aviečių ekstraktą ir citrinos sultis. Taip ir gaunasi glazūra. Ją reikia supilti ant iškepto pagrindo ir kepti dar 40 minučių. Po to reikės ilgai laukti, kol plokštainis atšals. Po to dar vistiek reikės laukti, nes kad jis turi pabūti šaldytuve. Jis bus plokščias, ne kaip Jennifer Lopez užpakalis, bet stangrus, kaip jau Jennifer Lopez užpakalis. Šaldytuvas būtent ir duoda tą stangrumo efektą.

Galima ant viršaus berti pudros, bet aš nebėriau.

Čia tik citrininis tokio pačio plokštainio variantas. Buvo abu tikrai dideli hitai pas mus šeimoje. Jei atvirai, aš nieko panašaus net nebuvau prieš tai ragavus. Iš pradžių atrodo, kad sutraukia žandus, bet po to nori dar.

Einu biški pastovėsiu ant plokštainio, nes reikia apsidairyti.

Man labai patinka šita pyrago nuotrauka, nes tas kepimo popierius čia atrodo kaip senoviškas romantiškas merlis. Taip ir įsivaizduoju: aš guliu kaimo namo verandoj (aš ten miegojau, nes buvo karšta), tokioj senoviškoj didelėj lovoj su daug kaldrų ir paklodžių ir pusryčiams man atneša tarnas tokio pyrago, suvynioto į tą baltą popierių, gabaliuką. Aš jį suvalgau ir sėdu naršyti prie naujausio Apple kompo. Tokia mano asociacija su šiuo pyragu. Gaila, realybė buvo šiek tiek kitokia, pyragas nuo karščio mūsų namų verandoj beveik ištirpo, bet vistiek visi jį valgė, nes jis yra labai skanus ir labai saldus. Drįsčiau teigti, kad vyšnios šiame pyrage manes nenervino absoliučiai. Po to kai vakare dar jo užsimaniau, radau tik tuščią skardą, tai pasijaučiau kaip špokas, nuo kurio slepia ne tik kad vyšnios medį, bet ir bet kokią vyšnios užuominą.

Pyragą pagaminti išeitų net kvailiams. Sunkiausia dalis yra sutarkuoti sviestą, nes jis turi būti labai šaltas, kai daroma trupinių tešla. Sunku yra ne tarkuoti, bet tiesiog nusiteikti morališkai tam užknisančiam procesui pirmyn atgal ir dar laikant šaltą sviesto gabalą, kuris, beje, turi pomėgį dar ir lįsti į panages.

Manasis pyragas gavosi labiau plokštainio stiliaus, ne toks storas, kaip originaliame recepte. Namiškiai tai įvertino teigiamai. Čia taip išėjo dėl to, kad aš naudojau platesnę ir ilgesnę skardą, nei kad tikrasis pyrago autorius. Jūs taip pat galite eksperimentuoti su skardos dydžiu, ta prasme, aš leidžiu jums tą daryti. Aišku, neatsakau už pasekmes, jeigu koks žioplys sugalvos šį pyragą kepti kekso formoje.

Pyragui reiks:

vyšnių apie 900 g (aš tai pasigirsiu, kad naudojau ekologiškas kieme išaugintas vyšnias);

512 g miltų;

301 g cukraus (čia tokie meniški skaičiukai gaunasi, kai verti puodelius į gramus);

110 g rudo cukraus + atskirai jo reikės 55 g prie vyšnių;

pusė a. š. druskos (dabar mano gyvenime truputį toks periodas, kad aš galėčiau surinkti druskos nuo savo ašarų, tai galite paverkti į šaukštelį truputį ir tai bus labai ekologiška);

339 g sviesto iš kameros (žiauriai šalto);

2 a. š. apelsinų sulčių (kaip matote nuotraukoje viršuje, aš rekomenduoju firmos Cappy produkciją, bet iš tiesų tai melas, čia netyčia tokia nuotrauka išėjo);

pusė a. š. cinamono.

Iš pradžių reikia nusikauliukinti vyšnias. Nes juk nesąmonė būtų į pyragą jas dėti su kauliukais, po to kokia nors elegantiška dama gali išsilaužti dantį. Aš tai su špilka kauliukinau, nes specialus aparatas buvo kažkur dingęs (bet aš jį suprantu, nes kai toks geras oras, tikrai nesinori sėdėti namie, o juo labiau, gulėti stalčiuj šalia samčių ir mentelių). Po to galima gąsdinti mažus vaikus ir imituoti kraujus.

Recepto originale sako - perpjaukit vyšnias per pusę. Aš jums sakau - nepjaukit. Tikrai nepaspringsit, o ir laiko sutaupysit, per kurį bus galima nusimaudyti po šlanga kieme. Aišku, nepavydžiu, jeigu gyvenat bute. Tada galima tik sėdėt balkone.

Orkaitę reik užkaitinti iki 176 laipsnių. Tada reikia pasidaryti trupininę tešlą. Šiaip lengva, išskyrus tą prakeiktą sviesto tarkavimą. Žodžiu, į didelį bliūdą meskit miltus, cukrų, 110 g rudo cukraus, druską ir sutarkuotą sviestą. Tada reikia su rankom daryti trupinius. Visai fainai, tik nervina vėl, kad prilenda į panages. Kai jau išeina trupiniai normaliai, atsidedame vieną puodelį jų, kurio prireiks vėliau. Tada pusę likusių trupinių panaudojame pagrindui - tiesiog spaudžiame juos į kepimo skardą ir tiek (aš panaudojau šiek tiek daugiau nei pusę trupinių, dėl to mano pagrindas išėjo storesnis, o viršus buvo labiau plikas). Mane tai visai ramina. Jeigu jus nervina, įsivaizduokit, kad čia jūsų užduotis tokia šiandien yra - suspausti trupinius į pyrago pagrindą. Likusius trupinius laikykit šaldytuve, nes kad jie neištirptų.

Tada skardą kiškite į orkaitę ir pakepkit pagrindą maždaug 10-12 minučių. Aš per tą laiką suvalgiau du kepsnius, nes aš mėgstu greit valgyt (ir skaniai).

Nuo dabar prasideda lengvoji pyrago kepimo dalis. Sunkiausia tik išlaukti, kol jau jis iškeps gatavai.

Kai iškepa pagrindas, reikia jį palikti truputį atsipalaiduoti kokiai 15 minučių. Per tą laiką reikia sumaišyti vyšnias su puodeliu trupinių, 55 g rudo cukraus, apelsinų sultimis ir cinamonu (ir man dar norisi dadėti ir su manų koše, nes kažkaip ten kur cinamonas, tai ten ir manų košė, kuri, beje, neturi visai beveik geros maistinės vertės). Aišku, sumaišyti užtrunka apie vieną minutę, todėl dar 14 minučių galima malti šūdą (parūkyti, kokybiškai pašikti skaitant žurnalą, pažiūrėti serialo atkarpą, nusikirpti nagus su nešvariom panagėm ir pan.).

Tada jau galima sukombinuoti pyragą iki galo. Tai ant pakepto pagrindo paskleidžiam vyšnias ir ant jų užberiam likusius trupinius. Tada kišam šį gaminį į orkaitę atgal ir kepam 40-45 min.

Iš tikrųjų turiu prisipažinti, kad šitas kekso recepto rašymas yra šiek tiek užkeiktas, o tiksliau netgi prakeiktas. Nes aš prieš porą savaičių prisėdau prie kompo (nors jei atvirai, tai mano subinė retai nuo jo tepakyla) ir kai dėjau postą, tai maža nepasirodė. Matyt, užkaitinau normaliai šios svetainės serverius, kad beviešinant man receptą, kažkas nulūžo, sugriuvo ir svetainė man parodė fakijų, t. y. dingo kažkur mano visas receptas su jame pasiektu šmaikšto apogėjumi. Nebesužinosit paslapčių apie tai, ką man gyvenime reiškia Kaziuko mugė ir kitų panašių nesąmonių. Dėl to labai sunku rašyti viską iš naujo ir naujai, nes vistiek orientuojiesi į praeitą etaloną, bet kadangi pusė detalių yra jau pamiršta, tai išeina nei viens, nei du. Čia ir gyvenime galime pastebėti, kad kartais žmonėms persipina jų prisiminimai su realybe ir praeities realybe, dėl to jie pradeda svaigti ir galų gale patys įtiki, kad jie lipo į Everesto kalną, nors iš tiesų sėdėjo namie. Prisipažinsiu, kad ir aš esu porą kartų taip susimaišius, bet dažniausiai tai būdavo pavėluotas narkotikų poveikis.

Jūs galvojat, kad aš narkomanė fyfa dabar, bet tokia buvau anksčiau :D Šis keksas galima sakyti yra toks pusiau įrodymas, kad virtuvėje aš dar pakankama fyfa, nes visokie tortai su penkių rūšių pertepimais tai kol kas ne mano nosiai (tik burnai) (čia norėta pasakyti, kad "ne mano nosiai" nereiškia, kad aš dar per da.ug nepatyrus šnioti tortą, o atseit, kad aš per daug nepatyrus virtuvėje tokiems dalykams kepti). Kita vertus, tie visokie tortai tai man kelia tik šaipymosi norą, nes jie negražūs ir dažniausiai jų dekoras būna perkrautas. Gal jie ir skanūs, bet man estetinis vaizdas svarbiau. Vienintelis toks rokokinis tortas, kurį pripažįstu, yra iš Žaliakalnio turgaus pensininkas, jis būna papuoštas Lietuvos vėliavos spalvų želė ir gėlytėm. Negana to, tarp jo sluoksnių irgi kur ne kur dar mėtosi želė kabošonai, niam.

Vienu žodžiu, keksas pas mane atėjo iš mano blogo - idealo: Smitten kitchen. Galėčiau daug apie šį tinklalapį gražių žodžių pasakyti, bet tingiu. Vis dėlto reikia kadanors ir panages išsikrapštyti. Pastebėjau, kad po nakties mano panagės būna visada juodos. Nesuprantu, kodėl.

Keksui aš naudojau standartinę kekso formą. Standartinė kekso forma reiškia, kad tokia yra pas mus namie Kaune, Biržų gatvėje. Visko kito aš nepripažįstu ir neklausinėkit, ar galima kepti apvalioje formoje, nes man nerūpi. Šiaip pasidaryti šį skanėstą labai lengva, net mikserio čia nereikia. Tiesą sakant, nervinančiausia dalis yra turbūt žievelės nutarkavimas.

Reikės:

190 g miltų (iš tiesų miltų neįmanoma numatuoti tiksliai. Jie visąlaik skraidžioja ir dulka aplinkui);

2 a. š. kepimo miltukų;

pusė a. š. druskos (a. š. reiškia ne "aš šūdas", o arbatinis šaukštelis);

230 g jogurto be nieko (nepatikėsit, bet aš Žaliakalnio turguj radau pirkti graikiško jogurto (iš Lenkijos). Kažkaip anksčiau Lietuvoj jo nepastebėjau);

200 g cukraus ir vienas papildomas v. š.;

3 kiaušų;

nutarkuota visa didelio greipfruto žievelė (prisiminiau, kad visokie dolbai sako "greipfruktas". Kvailiai);

120 ml aliejaus (čia tinka paprastasis aliejus iš šaldytuvo - rapsų pvz.);

išspaustos greipfruto sultys;

120 g cukraus pudros.

Gal pradėsiu nuo to, kad šis keksas įtikino mano šeimą, jog aš galiu šio to pasiekti virtuvėje. Nepatiko tik mano vienai sesei (nes ne tortas su gėlytėm) ir broliui (nes ne koke kolos skonio ir išvis nes keksas tai ne bapkės). Labai greitai jis buvo suvalgytas šakute ir rankomis. Jis yra jau toks tobulas, kad prie jo net nereikia jokių padažų, ledų, tuo labiau arbatos. Žinau, kad dauguma blogerių naudoja tą defaultinį sakinį "Įsirangau į fotelį su kekso riekele, arbatos puodeliu ir gera knyga". Visų pirma, tai aš niekada nebuvau dauguma. Visų antra, gera knyga dažniausiai būna kokia nors veronika eina numirti ir panašus briedas. Štai jums pora tikrai gerų knygų pavyzdžių:

1. Didysis Getsbis

2. Biblija

3. Žmogus, kuris juokiasi

4. Žiedų valdovas; Haris Poteris

5. Pataisos

Visų trečia, kaip galima susirangyti laikant rankose tiek daug dalykų.

Esmė ta, kad vistiek norint susirangyti, reikia ir prieš tai turėti tą objektą pagamintą, kuris bus rangymosi priežastis. Trumpiau tariant, reikia iškepti keksą, o tik po to pradėti galvoti apie rangymąsi.

Kekso kepimas prasideda nuo tešlos užmaišymo. Imam du bliūdus. Vienam bliūde sumaišom miltus, kepimo miltukus ir druska. Labai gerai reikia viską sumaišyti, nes po to kepimo milteliai būna susitelkę tik vienoje pyrago vietoje, jinai labai aukštai iškyla, sprogsta kaip ugnikalnis ir iš jos prasiveržia žalia tešla, kuri padengia jau iškepusio pyrago paviršių, dėl to visas procesas suyra. Viskas, ką čia pasakiau, gal ir melas yra.

Kitam bliūde sumaišom jogurtą, cukrų be to papildomo v. š., kiaušus ir žievelę. Recepto originale dar dedama vanilos, bet mano gėda tame, kad aš jos vis dar neturiu. Tada į šį šlapalą įmaišome LĖTAI miltų sausalą. Nežinau, kodėl lėtai, bet kepimas yra man dar paslaptinga sritis, kurioje aš mėgstu laikytis nurodymų. Dabar imam guminę spatulą (lietuviškai turbūt mentelę, bet čia ne šiaip mentelė, o dar XVI a. menantis kalbos darinys) ir su jos pagalba lėtai įmaišome aliejų. Man labai patinka, kaip štatuose aiškina, kad su spatula reik ne maišyti, o foldinti, bet jei pasakyčiau, kad "įlankstome aliejų", daug kas palaikytu mane pasikėlusia kvaiša.

Išeina tokia labai tropinė tešla, gražios spalvos ir malonaus kvapo. Ką čia gali žinoti, gal tokia tešla ir sveikatinga kaip plauku kaukė. Aš dar padariau slaptą eksperimentą ir į tešlą šliūkštelėjau šiek tiek sulčių bei sudėjau visą greipfruto minkštimą, kuris atliko spaudžiant sultis.

Tešlą pilam į formą, išsviestuotą ir išmiltuotą. Kepam ant 176 laipsnių, nes tiek išeina išvertus Farenheitą į Celsijų. Farenheitas man visada labiau patiko, nes jo pavardė gražiau skamba. Reikia kepti apie 50 minučių.

Kol keksas kepa, galima pasidaryti dviejų rūšių glajus. Galima ir nepasidaryti, o po to rėkti, kad nieko neišėjo.

Pirmos rūšies glajui reikia keptuvėje pakaitinti maždaug pusę sulčių su likusiu šaukštu cukraus, kol šis ištirpsta. Atsargiai, nes jei keptuvė juodos spalvos, tai po to skystimo nesimato ir koks nors šeimos narys gali netyčia panūsti išplauti keptuvę arba joje pradėti kepti ką nors šlykštaus ir riebalingo (pvz. kiaulės nagas, opšraus kepenis ir pan.).

Antros rūšies glajui reikia sumaišyti cukraus pudrą su likusiomis sultimis. Nors recepto originale nurodoma, kad turėtų užtekti 2 v. š. sulčių, man tai toli gražu neužteko. Dėl to patys šmaikštaukite su sulčių proporcija pagal savo akį. Iš bėdos, jei sulčių pritrūktų, galima būtų pamaišyti su apelsinų ar citrinų išskyromis visa tai.

Kai keksas iškepa, jo paviršių reikia subadyti su šakute ir iš karto užpilti glajų iš keptuvės, kad įsigertų. Vėliau, po 10 minučių, išdidžiai pasinaudojus pagalvės išvertimo metodu, keksą dedame į serviravimo lėkštę, kurią mūsų namuose atstoja medinė lenta, ir užpilame cukraus pudros glajų. Jis labai rožinis ir gražus, dėl to gali sukelti susižavėjimo šūksnių gausą.