#iimd

Rašau dėl to, kad jie sako geriau pasidaro parašius. Keista, man lyg buvo pagerėję nerašant. Koks skirtumas. Man tik įdomu kodėl. Net nežinau kam rašyti, ar dievui, ar gyvenimui, ar tėvui, ar kam. Gal sau? Nežinau. Tikrai nuoširdžiai nežinau. Nėra nieko, ko aš trokštu labiau nei palengvėjimo, nei šitos plytos nuo širdies nukritimo, nei pamiršimo ką reiškia verkti, ką reiškia jaustis tokia beviltiška. Aš nežinau ką man padaryti. Kieno aš turėčiau paprašyt. Kodėl aš negaliu būti laiminga? Kodėl aš negaliu būti laiminga?? Kodėl visi gali, o aš ne? Kodėl aš turiu jausti šitą skausmą? Kodėl? Kodėl?

Per daug jaudinuosi dėl žmonių išeinančių iš mano gyvenimo, kai tie tikrieji vis tiek čia liks amžinai.

Tiesiog mes nebuvome skirti vienas kitam. Galbūt mes susitiksime kada nors kitame gyvenime, gal susitiksime kai būsime pasiruošę kažkam, o gal ir nesusitiksime ir viskas bus gerai.

Ir taip keista pagalvojus, kad kažkada atsiras kažkas, kas vėl suvirpins mano širdį, kas vėl prilies mano lūpas, kas privers patikėti, kad meilė egzistuoja. Taip keista pagalvojus, kad vėl kažkam kažką jausiu ir pagaliau tas kažkas kažką jaus ir man. Taip keista pagalvojus, kad kažkada bus ta laiminga pabaiga.

It's in my DNA || Brittana