#graikija

Lietuvos politikoje kartais nutinka paradoksai. Vienas ryškiausių – Gabrielius Landsbergis. Politikas, kuris nesugebėjo atvesti savo partijos į pergalę, pasitraukė iš vadovų gretų ir faktiškai tapo „buvusiuoju“, vis dar pristatomas taip, lyg būtų viena svarbiausių Lietuvos figūrų. Kodėl? Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, vadovaujami Landsbergio, 2024 m. rinkimuose patyrė fiasko.…

Vaidas Žemaitis. Tai jau ne vieną kartą buvo…

Senovės graikai kūniškus malonumus laikė didžiausia gamtos dovana. Hellas mieste netgi karaliavo jauno kūno ir meilės kultas. Vyro ir žmonos neištikimybė nebuvo laikoma nuodėme. 

Seksas buvo priskiriamas dieviškajai kilmei ir buvo dėkojama už aukštųjų jėgų teikiamą malonumą. Turtingieji graikai turėjo įprotį leisti laiką jaunų nuogų merginų kompanijoje.

Atėnų valdovas Demetrijus labai rūpinosi…

Pabėgėliai padeginėja Graikiją: suimtas pakistanietis

Voice of Europe informuoja, kad trečiadieni prie Perama miesto esančios karinės bazės sulaikytas pabėgėlis-padegėjas iš Pakistano. Apie tai pranešė vietos policija.

Perama rajone didelė pabėgėlių koncentracija. Migrantas buvo areštuotas ir apklaustas po to, kai jam buvo pateiktas kaltinimas padegimu. Vietos policija patvirtino Voice of Europe, kad šiame rajone buvo suimtas migrantas iš Pakistano.

,,Šerifas nemėgsta roko kasbache!’’ - grupės The Clash dainos žodžiai, kurie prieš dvi savaites lydėjo Aleksio Tsipro pergalės kalbą Propylėjos aikštėje. Ši simbolika tinkamai atspindi Europos technokratų, Graikijos oligarchijos ir fobijose paskendusios, didelės dallies, Lietuvos žinaisklaidos lūkesčius bei nuotaikas. Vos keleto procentų iki absoliučios daugumos pritrūkusi ,,Syriza” prieš pat Sausio 26-osios rytą inicijavo šoką paralyžuotos Europos struktūriniam status quo. Šių sukrėtimų fone verta dar kartą pamąstyti apie galimus krizės sprendimų scenarijus, egzistuojančius ideologiniuose diskursuose.

Jei istorija prieš penkioliką metų ,,baigėsi” Berlyne (qua Fukuyama), panašu, jog ji prasidėjo iš naujo – šįkart Atėnuose. Nepaisant to, jog šie rinkimai simbolizuoja bene didžiausią demokratinę pergalę nuo 1974-ųjų diktratūros griūties ir smūgį neoliberaliam Europos vystymosi modeliui, kurio normatyviniame plane ekspertai įgauna bemandates jėgas vykdyti ekonominę politiką (čia - rinkimų paskirtis tampa pritariamoji bei patvirtinanti konsensusą), daugeliui - demokratijos konceptas turi būti kvalifikuotas (demokratija man yra demokratija tol, kol ji seka mano įsivaidzuojamų interesų keliais, antraip – kalbame apie populizmą, utopijas ir racijos stoką). Nebėra nuostabu, kad ne vienam iš žiniasklaidos apžvalgininkų Lietuvoje pastarųjų savaičių įvykiai Graikijoje suponuoja realizaciją to, kas blogiausia (ir be abejo netikėta arba nenorėta patikėti, stebint visuotines apklausas per pastaruosius šešis mėnesius). Antraščių ir straipsnių gausoje stebina gebėjimai iškreipti kontekstą ir sėti nepagrįstas baimes (,,Graikijai prasidėjo blogos dienos”, ,,Ekspermentas su kairiasiais pasmerktas žlugti”, ,,Europos baimės virto realybe”), siekiant marginalizuoti istorinių rinkimų svarbą, kuri atspindi humanitarinės katastrofos rezultatus. Čią paradoksalu ne vien tai, kad Graikijos krizės diskurse akcijų biržos šiandien - sužmogintos iki to, jog jų elgesys rikiuojamas aukščiau už socialinę solidarizaciją, bet ir tai, kad radikalia ir populistine vadinima ,,Syriza” – stoja į kovą prieš labiau priimtiną, daugeliui pavyzdingą, centristinę (moderate) politinę srovę, atsakingą už daugiau nei 60 procentų siekiantį jaunimo nedarbą, per pusę tuzino metų padvigubėjusį skurdą tarp vaikų (bei penktadalį graikų, gyvenančių žemiau skurdo ribos) ir sukarpytą elmentarių socialinių garantijų tinklą. Fiskalinė drausmingumo politikos mantra čia tampa nepralaiminti, nors skaičiai sufleruoja priešpriešinę logiką. Viena iš kertinių ,,Syrizos” pergalės priežasčių yra būtent ta, jog TVF pasiūlytos eksporto skatinimo politikos rezultatas buvo ne apčiuopiamas ekonomikos augimas, bet priešingai – BVP (ir atlyginimų) nuosmūkis ketvirtadliu, išaugusi korupcija ir tuo pat metu suvokimas, kad tik radikali alternatyva gali pasiūlyti racionalią išeitį.

Skolos diskursas

Svarbu suprasti pagrindinį teiginį šioje istorinėje kryžkelėje - skola yra absoliučiai neišmokama ir jei tikimasi bent dalinio ekonomikos atsigavimo (atskiras debatas Lietuvos reakcijos kontekste turėtų būti apie tai kiek mums, kaip europietiško identiteto šalininkams, apksritai rūpi ekonominėje sąjungoje egzistuojantys partneriai), ji turi būti nurašyta. Problematika - labai paprasta – skolos išmokėjimas reiškia sustabdytas išlaidas švietimo, sveikatos, socialinių pašalpų finansavimui. Atsiskaitinėjimas kreditoriams numarina paklausą ir šio proceso kartojimas paaiškina Graikijos ekonomikos nuosmūkį nuo 2009-ųjų. Taip, Graikijos finansų ministro J. Varoufakio pasiūlymas dalinai nukrypsta nuo ,,Syrizos” rinkiminio manifesto (anaiptol jo politika stipriai prasilenkia su Marksistinės politinės ekonomijos idėjomis ir turėtų būti tapatinama su labai švelniu Keynesianismu), nes remiantis racionalia logika tikėtis skolos nurašymo būtų naivu. Dažnai žiniasklaidoje brėžiamos kai kurių kairiosios minties atstovų paralelės, tarp 1953-iaisias įvykusio skolų nurašymo Vokietijai ir šiandieninio Graikijos pavydžio, tinkamai neįvertina teiginio, jog Maršalo planas ir Europos mokėjimų sąjunga buvo lydimi kreditus suteikusios JAV intereso skatinti Vokietijos ekonominį vystimąsi ir išsaugoti ją kaip amerikitieško kapitalo akumuliacijos ir eksporto zoną. Priešingai - XXI amžiaus Europos hegemono pozicija labiau komplikuota (leisti Graikijai palikti Eurozoną, paskatinant domino efektą, ar ją spausti per viešųjų institucijų mediumus iki paskutinės minutės). Bet kuriuo atveju, J. Varoufakio (pasaulyje žymaus ,,žaidimo teorijos” specialisto ir nepaprastai progresyvaus ekonomisto) pasiūlymas sugretinti skolos išmokas su BVP augimu bei pasisakymas už ,,amžinąsias obligacijas” (paskolas be fiksuoto išmokėjimo tvarkaraščio kaip atsvarą ECB skolos daliai) gali būti tapatinamas su tilto tarp radikalumo ir pragmatiškumo statymu. Kita vertus, ir daug sudėtingiau iš pragmatinės perspektyvos turi būti vertinamas J. Varoufakio užmojis teigiant, kad Graikija žada pasiekti ir išlaikyti teigiamą fiskalinį balansą (konkrečiai - 1.5 % daugiau pajamų nei išlaidų, iš kurių būtų mokama skola). Teoriškai būtų galima teigti, jog tai sustabdytų ,,karpymo” politiką, bandant generuoti valsytbines pajamas iš mokesčių nemokančių ir slepiančių oligarchų. Žinant, kad sėkmingos ir efektyvios mokesčių reformos įgvyendinti Graikijoje kol kas nepavyko niekam, per pastaruosius keturiadešimt metų, užduotis - labai sudėtinga. Optimizmo teikia tai, jog, priešingai nuo ,,Naujosios demokratijos” ir ,,PASOK”, šiandieninė valdžia neturi sąsajų su nepotistinių korumpuotojų sluoksniu (vis dėl to, užsienio politikos srityje būtina pastebėti sąsajas su Aleksandru Duginu, kurias rytų Europos kairė privalo oponuoti).

Bet kuriuo atveju, šie pasiūlymai turėtų būti laikomi inovatyviais, jei sutiksime, kad pirminė Europos skolos krizės problema yra sietina su tuo, jog didžioji pietų Europos skolos dalis turėjo būti išmokėta Prancūzijos ir Vokietijos bankams, norint išvengti jų griūties. Troikos memorandumų paskirtis buvo perkelti šią skolą iš privačių į viešasias institucijas. Jei 2001-aisiais Graikija buvo skolinga 36 % (daugiausiai) TVF ir ECB, tai 2015-aisiais ECB, TVF ir Europos Finansų Stabilumo Fondas laiko 85 % Graikijos skolos. Visiems, kurie teigia arba mano, jog 246 milijardų eurų gelbėjimo planas Graikijos vyriausybei buvo orientuotas į kvailą ir nerūpestingą tinginčios šalies išlaidavimą (kaip dažnai, mes linkę nediskriminuoti tarp šalies ir tam tikrų žmonių, dar dažniau užmiršame OECD tyrimus indikuojančius daugiausiai ir mažiausiai valandų dirbančius europiečius - graikus ir vokiečius, retrospektyviai), reikėtų priminti, kad tik 10 % šios sumos buvo skirta vyriausybės išlaidoms, likusioji dalis buvo paskirta išmokoms kreditoriams. Užuomina čia labai lengvai įžvelgiama - nors mūsų pasąmonėje suformuota nuomonė sufleruoja, jog ,,rūpestingi” Europos technokratai ir mokesčių mokėtojai darė viską tam, kad išgelbėtų skęstantį demokratijos lopšį, paradoksaliai (arba ne) buvo išgelbėti Europos bankai. Rezultatas šiandien akivaizdus - Graikijos skolos perskirstymas iš privačių į viešasias rankas reiškia, kad noras kalbėti apie jos išmokų palengvinimą arba nurašymą suponuoja neišvengiamą smūgį Europos Finansų Stabilumo Fondui (pagrinde Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai).

Ekonominės minties įspraudimas į šį diskursinį ir materialų kevalą atskleidžia šiuo metu egzistuojančią Europos politikos, nukreiptos prieš įsiskolinusias šalis, mantrą ,,prailginkime ir toliau apismetinkėkime” (pirmuoju atveju – išmokų laikotarpį, antruoju – visos skolos ateityje bus išmokėtos). Jei išmokėjimo neįmanomumą konstatuoja garsiausi pasaulio ekonomistai tokie kaip R. Skidelskis, J. Stiglitzas ar R. Veidas lygiai taip informatyvus čia gali būti ir psichoanalitiko J. Lacan’o pastebėjimas. Technokratijos aparatas, įgalindamas šią nenuginčijamo išmokomumo fikciją, geidžia ir nori to, ko struktūriškai patenkinti ir įgyvendinti negali (suprask, išties nenori). Skolos išmokėjimo normatyvumas čia tampa jo paties antiteze. Prisimenant Argentinos išmokų TVF epizodą, kuomet likvidacija buvo ivykdyta prieš nutartą laikotarpį, nereikėtų pamiršti apie fondo nerimastį (priešingai nuo pagyros žodžių) dėl galimos argentiniečių fiskalnės laisvės panaudojimo, įgyvendinant didelės valstybės kūrimą vietoj balansuoto biudžeto direktyvų. Šis istorinis reiškinys, kaip tegia S. Žižekas – galėtų priminti apie skolos funkcionavimą kaip kontrolės formą, kuri naudojama siekiant didinti reguliacinę įtaką skolininkui, tam, kad ilgesniam laikui įgalintų jo struktūrinę padėtį ir įvaizdį (ne kaip sėkmingo ir pareigingo išmokėtojo, bet kaip amžino skolininko). Juk patogiau graikams prikabinti tinginių etiketę, nei solidarizuotis su jais, nukentėjusiais nuo monetarinės sąjungos neveikumo, neoliberalaus Europos vystimosi irracionalumo bei technokratijos aparato ekonominio neišprusimo.

Demokratijos mirtis Rusijos nacionalistų glėbyje

Išskirtine tvarka ECB teikiamos lėšos Graikijai turi sustoti vasario 28-ąja. Žinant, kad ,,Syriza” nesieks šių lėšų teikimo pratęsimo, jei prie sąlygų norint jas gauti bus prisegta griežto taupymo etiketė, derybos tarp Troikos ir A. Varoufakio gali pasibaigti atsisveikinimo žodžiu Eurozonos partneriams. Bankroto scenarijus Graikijai reikštų didžiulį smūgį trumpuoju laikotarpiu su viltimis apie ilguoju laikotarpiu atsigausiančius ekonominius rodiklius. Išties, elementarus ekonomikos įvado vadovėlis atskleistų, kad bankrutavusiai šaliai likti monetarinėje sąjungoje reikmės paprasčiausiai nebūtų. Monetarinės nepriklausomybės atgavimas bei bankų sugražinimas į savas rankas reikštų galimybę spausdinti drachmą, panaudojant ją bankų sektoriaus reapropriacijai. Lygiai taip pat, atsisakymas Europos diegiamo struktūrinių reformų paketo, siekiančio skatinti Graikijos kompetetingumą reikštų, jog krentanti vidaus perkamoji galia būtų palaipsniui atstatyta, eliminuojant: subsidijų nutraukimą, atlyginimų smukdymą ir vyriausybės išlaidų panaikinimą. Devalvuodama savąją valiutą Graikija galėtų atpiginti eksportą ir stimuliuoti vidinę paklausą, visgi šis scenarijus ilgainiui reikštų krentantį drachmos kursą, sukuriantį kylančias importo kainas. Nepaistant to, kad ši įvykių perspektyva nėra ideali, jos pavyzdžiu sekti yra pasiruošusi ir Ispanija, kur prieš taupymo politiką agituojanti ,,Podemos” jau kelis mėnesius pirmauja priešrinkiminių nuomonių apklausose. Kontradikcija, kuri atsiskusi į ispanų bendraminčius Graikijoje yra ta, jog bet koks ministro pirmininko A. Rajoy pasisakymas už tolimesnę taupymo politiką Europoje veikia prieš jo paties reitingą šių metų gruodį vyksiančiuose parlamento rinkimuose.

Šiame įvykių kontekste tampa aišku, kad ,,Syrizos” keliami prašymai yra lengvai įgyvendinami. Viskas ko trūksta - politinė valia skolos nurašymui paskatinti. Graikijos skolų dydžiai Europos Finansinio Stabilumo Fonde yra santykinai maži lyginant su kreditorių šalių BVP. Vokietijos paskolinti pinigai Graikijai sudaro tik 1.4 % jos BVP. ,,Syrizos” prašomas, išskirtine tvarka teikiamos, skolos pratęsimas sudaro tik 5 % ,,gelbėjimo paketų” (90 % šių lėšų skirta gelbėjant Europos bankus) vertės per pastaruosius metus. Deja, šiandienos situacija suponuoja tokį tarptautinės politinės ekonomijos struktūrinį jėgų balansą, kuriame socialiai orientuotas Europos modelis yra atmetamas be ilgesnių debatų ir opozicinių jėgų išklausymo. Galima teigti, jog nurašius skolą Graikijai, seks Ispanija, o po to ir Italija bei Portugalija. Priešingai nei ieškant kaltų, tarp šių šalių dirbančiosios klasės atstovų, atėjo metas pripažinti (ir garsiai kalbėti apie tai), kad neoliberalus Europos Sąjungos monetarinis vystimosi modelis tapo nebeefektyvus. Taip pat pastebėtina, kad skolos nurašymo galimybė (egzistuojanti kaip vienas iš galimų scentarijų) automatiškai ir įgalina tą alternatyvios Europos modelį. Pati apmaudžiausia tolimesnė įvykių kaita būtų ta, jog vėlyvą Vasario 11-osios vakarą Maskvoje viešintis Graikijos užsienio reikalų ministras N. Kotzias pasiektų susitarimą su S. Lavrovų dėl plano B (Rusijos paskolos suteikimo), kai J. Varoufakio viešnagė Briuselyje tik dar toliau nukeltų konstruktyvių debatų įmanomumą ir kompromisą. Būtent šiame epizode istoriniai Europos teisiniai pagrindai tokie kaip (vertybes kažin ar apskritai įmanoma ir vertėtina apibrėžti) ekonominio egalitarinizmo skatinimas, lyčių lygviavertiškumo įtviritinimas ir demokratinio balso pripažinimas, būtų dalinai išgelbėti vienos didžiausių šiandienos agresorių lėšomis.

Tristano mirtis Izoldos glėbyje simbolizavo pastarojo supratimą, kad meilė pranoksta būtį bei mirtį – panašią paralelę vertėtų nubrėžti ir tuomet, jei Europa suteiktų Rusijai Graikijos išgelbėjimo galimybę. Gėdingiausia būtų tai, kad artimiausiomis dienomis kalbėti reikėtų ne apie meilės (socialinės Europos) ar būties (demokratijos deficitą šiandieninėje Europos Sąjūngoje) triumfą, bet apie Europos demokratijos užgesimą Putino glėbyje.

Straipsnio autorius yra tarptautinių santykių ir socialinių tyrimų metodų magistro studentas Susekso Universitete (Didžioji Britanija).