Širdis

Žiba žiba akys, Jos šnabždasi tykiai. Kaip pavasaris skleidžias, Mano krūtinėj. Dūzgia ūžia bitės, Per minčių pievas. Ir neša medų, Eilėm, subtiliai. Žiba žiba akys, Jos šnabždasi tykiai. Žiū! Pavasaris skleidžias!  Jau Tavo krūtinėj!

Ieškau ieškau, Randu vedu, Ir vėl slepiu. Laukiu laukiu, Keliais einu, Širdį ištiesęs. Slystu klystu, Tave atrandu Nejučia pasiduodu Raukausi tvarkausi Tave atiduodu Į kito rankas.  G. L.

Pakviesk mane šokti, Nuo aukšto kalno užmerktom akim. Į stingdančią nežinią, Be kelio atgal.

Besipinant rankom,  Sugauk oro gūsį, Kur siela sekundei nustojo kvėpuoti Sudaužiusi krištolą baimės.

Pakviesk mane šokti, Nors sekundei pamiršti save.  Sugauti kruopelę laimės, Iš mažo žemės akmens. 

G.L. 

Man trūksta Dievo, Kuris nenurodinėtų, bet rodytų. Man trūksta tiesos, Kuri įskaudintų, bet neužmuštų.

Man ilgu laiko, Glostančio galvą močiutės rankom, Ir kvepiančių pievų, Vidurvasario naktį po žvaigždėtu dangum.

Užmigusių liūtų dulkėtoj palėpėj Ir dainuojančių naktų, Kurios nutilo gyvenimo gniaužtuos Sielai beklykiant.

G.L. 

     Jis buvo tuščias. Tuštesnis už kitus, todėl negalėjo nieko duoti, o imti jam neleido sąžinė. Jis gėdijosi savo tuštumos, tačiau niekaip negalėjo to pakeisti. Toks likimas. Jautė kaltę dėl savo nesugebėjimo išaugoti pačio brangiausio dalyko gyvenime – jos.

     Kai ji pradėjo plėšyti jo visą esybę ir veržtis lauk jis puolė į paniką ir visais būdais stengėsi ją išlaikyti. Pančiojo savo likusio kūno atbraizgomis. Tačiau jos noras išsilaisvinti ir kvėpuoti, jau nebe kokono oru, buvo stipresnis už pastarojo meilę. Ji nekentė būti varžoma. Mažasis vikšras užsiaugino sau sparnus ir pavirto vertesniu už kokoną padaru - plaštake. Plaštakė negalėjo likti kokono viduje, antraip jos laukė mirtis.

    Bet kokiu atveju, kokonas buvo jos augimo priežastis. Tarsi inkubatorius šildė ir augino plaštakę slėpdamas nuo visų pasaulio negandų.  Iš dalies ji jautėsi jam dėkinga, nes giliai širdyje suvokė šio didžio virsmo kaltininką.

    Visi kiti, kurie ją mylėjo po kokono, buvo visiškai skirtingi. Gražūs, plazdantys  ir gyvybingi. Ji niekad nebeprisiminė kokono. Šis buvo tik dar vienos gyvenimo metamorfozės liekamasis reiškinys. Taip. Tik reiškinys. Taip jį ir vadino. Reiškiniu.

    Kokonas jautėsi bevertis. Jis nebeturėjo dėl ko gyventi. Jo pagrindinis tikslas buvo saugoti, mylėti ir šildyti ją, o dabar iš jo paties beliko vėjyje besidraikstančios draiskanos. Jo paties meilė jį sudraskė į gabalus.