#nerimas

Bėda ta, kad netgi izoliavus save nuo visko, nuo vegetodistonijos nepabėgsi. Kuo daugiau baimės, tuo labiau ji bujoja. Baimė jai - tarsi supertrąšos. Iš pradžių gali pradėti vengti eiti į parduotuvę, vėliau - viešojo transporto, vairuoti, būti žmonių susibūrimo vietose, būti darbe, būti virtuvėje, būti vienas, būti tarp žmonių, miegoti, kvėpuoti ir... viskas. Ką daryti tokiu atveju? Kai aš pagavau save tokios būsenos, kai pradėjau nuolat galvoti, laukti priepuolių, jų bijoti ir stengtis išvengti, supratau, kad taip negalima, nes baigsiu dienas po antklode tamsiame kambaryje. Baimę gali įveikti tik iš paskutiniųjų eidamas į ją. Sunku? Labai sunku. Nes visada sunkiausia kova yra su pačiu savimi. Žmogus yra linkęs sau nuolaidžiauti, savęs gailėti, savim rūpintis. Koks kvailys gali mesti save po traukiniu? Bet šiuo atveju tai yra būtina, kitaip su įprastu gyvenimu galima atsisveikinti. Nutiko priepuolis parduotuvėje? Būtinai reikia eiti į parduotuvę dar kartą. Taip, greičiausiai bent kelis kartus iš eilės priepuolis kartosis vos tik įžengus pro duris, bet kontroliuojant savo būseną ir stengiantis vietoj kylančių tragiškų minčių, kad tuoj numirsi/nualpsi/uždusi ar dar kažin kas nutiks, užsiprogramuoti priešingai (pvz., kad taip jau buvo nutikę, bet juk mano mintys nepasitvirtino, čia tik nerimas ir nieko daugiau), žingsnis po žingsnio priepuoliai parduotuvėje liausis. Svarbiausia sukilusių fizinių pojūčių neskatinti adrenalino pakurstytomis mintimis, kad dabar jau amen. Ir tai yra be galo sunki užduotis, kuriai reikia daug valios ir vidinės stiprybės. Bet tik taip galima suprasti, kad nerimo keliami pojūčiai nėra pavojingi gyvybei, nuo nerimo neprarasi sąmonės, nenumirsi, neišprotėsi, neprarasi savikontrolės, neištiks širdies priepuolis, neuždusi, tai tiesiog praeis, nes visuomet praeina.  Man tuo baimės periodu labai padėjo savotiškas priepuolių registras. Užsirašydavau, kas nutiko, kokie simptomai, kokia situacija buvo tuo metu. Šalia pasigrįsdavau, kodėl priepuolio metu man negali nutikti nieko tragiško. Taip po mažą žingsnelį įtikinau save, kad priepuolių nėra ko bijoti. Nėra to blogo, ko neišspręstų ramus kvėpavimas ir dar ramesnės mintys. Galima galvoti ir kitaip - reikia rasti nerimo priežastį, ją išspręsti ir nerimas dings. Bet ši užduotis dar sunkesnė negu įveikti priepuolius, kadangi bent jau aš per tuos 10 metų taip ir nesupratau, kodėl konkrečiai jie kyla, kada, kas paskatino juos atsirasti apskritai - genai, patirtys, vaikystė ar dar kažkas. Kiekvienas atranda savo metodą, bet svarbiausia nenuleisti rankų ir neužsidaryti baimės narve, nes visa tai gyvena tik mūsų galvoje, ir jos neturi užimti godus monstras, vardu vegetodistonija. 

Esu iš tų, kurie iš paskutiniųjų gniaužia viską savyje. Esu iš tų, kurie vadovaujasi idėja “<vyrai> niekada neverkia” (nors ir nesu vyras). Esu iš tų, kurie nepasirodo silpni, nes galvoja, kad tai gėdinga. Ir vėlgi tik gerokai vėliau suvokiau, kad toks požiūris yra absoliučiai kenksmingas. Taigi, gyvenimo pastraipoje pasirodžius ir su trenksmu dingus epizodiniam veikėjui, nors ir laikiausi labai stoiškai, viduje kažkas ir vėl sulūžo. Normalus žmogus greičiausiai pasisielotų, galbūt paverktų ar padarytų kažką, kas jam padėtų išlieti susikaupusius jausmus. Aš to nedariau. Įsikandau į kumštį ir pareiškiau sau: ramiai, jokių čia verkšlenimų, nieko nenutiko, gyvenu toliau. Bet mano organizmas nesutiko su mano nuomone ir visą susikaupusį vidinio sielvarto, nuoskaudos ir dar kažin ko gniutulą pradėjo vynioti it kokį siūlų kamuolį aplink mane. Rodėsi, kad vienu metu užgriuvo visi bet kada patirti simptomai. Norėjau tik susiriesti ant grindų ir ramiai numirti. Jaučiausi lyg milžiniško tarantulo gniaužtuose, kuris su pasimėgavimu kankina savo auką, bet nepriveda iki išlaisvinančio finalo. Dusulys, derealizacija, širdies plakimas, galvos svaigimas, vaizdo mirgėjimas, deginimas, tirpimas, kelių valandų pauzė ir kartojam viską nuo pradžių. Buvo beprotiška karuselė. Karuselė, kurią valdė maniakas, jaučiantis orgazmą didinant greitį ir klausantis klykiančio žmogučio, sėdinčio joje. Buvo ne vienas momentas, kai galvodavau, kad aš pasmerkta ir šįkart jau nebesusitvarkysiu. Bet kiekvieną palūžimą lydėdavo proto balsas, sufleruojantis, kad visa tai jau buvo daug kartų, o aš vis dar gyva, pilnavertė (?) gyvenimo veikėja. Būtent tas proto balsas padėjo eilinį kartą išsikapstyti iš užsisukusio rato, neužsidaryti namuose ir stengtis kabintis į “normalią” būseną. Nuo to laiko, apėmus bet kokiam panašiam pojūčiui, kartoju sau kaip mantrą:”Man taip jau buvo daug kartų, tai tik nerimo priepuolis, nuo nerimo niekas nemiršta, nealpsta ir neuždūsta.”. Ir tai padeda. Netikit? Pabandykit patys. Protas yra neblogai dresuojamas šunytis, tik reikia jam parodyti, kaip jis turi elgtis.