turiu prisipažinti: nemoku rašinėtis, t.y. textintis.
šiuolaikinéje textinimosi kultūroje tikrai pasijaučiu baltesnis už baltą varną. visko daug ir vienu metu, bet daug nereiškia, kad kažkas iš tikrųjų vyksta... tačiau jei tu nežmėžuoji žmonių pranešimuose pakankamai dažnai – tampi panašesnis į dvasią, į mitą, į saulės šviesą lapkričio mėnesį, į vitaminą D vidutinio lietuvio organizme... na, o aš nesu tas iš mėgstančių šmėžuoti vardan šmėžavimo.
jeigu jau rašau – tai parašysiu normaliai. paragrafų. ir ne vieną. jeigu rašau – reiškia kažką noriu pasakyti. dažnai tai būna visai ne chato formatui tinkančios mintys. nes žodžių daug ir jie vienoj vietoj, ir daug reiškia tai, kad kažkas iš tikrųjų vyksta... tačiau tai besitextinančiai liaudžiai taip nėra labai priimtina. o gaila... kodėl niekas nebemėgsta laiškų?
dar vienas dalykas, kuriam sunkiai pasiduodu treniruojamas – buvimas pasiekiamu 24/7. čia jau apskritai protingųjų telefonų protingos taisyklės, ne vien tik textinimosi. išskirtiniai atvejai, kai galiu leisti būti pasiekimas:
kai laukiu tam tikro skambučio/žinutės;
kai esam iš anksto susitarę susiskambint;
kai esam labai artimi;
kai reikia pranešti kažką skubaus.
ir ne – kažkas skubaus nėra pasveikinti mane su gimtadieniu. gimtadienis tokia diena, kai žmogui leistina būti maksimaliu savanaudžiu, todėl norėčiau nebūti reguliuojamas kitų ir turėti pilną laisvę rinktis, kada savo energiją skirti atsakymams į skambučius. už šitą velnio idėją net žinutės daug mielesnės.
turiu omeny tekstinės žinutės, beje. išskaitant audio pranešimus. jeigu skambučiai yra velnio išradimas, tai audio žinutės yra tiesiog kirminai kažkokie. jokios gėdos prisipažint: kai pamatau vieną – iškart uždarau chatą. čia vienintelė teisinga reakcija į 3 minučių istoriją, kaip antroji pusė (ir vėl) sunervino. mielai paklausyčiau tokios istorijos, kai eisim į miestą kavos arba būsim pas vienas kitą svečiuose, prie arbatos ar vynelio... bet sorry, dabar niekur šitoj vienintelėj ramybės minutėj tarp skaitomos knygos eilučių negaliu įtalpinti tokios banalios meilės scenos. neskanu tiesiog. tuolab romantinių novelių niekad neskaičiau ir neskaitysiu.
bet susitikim. pažiūrėkim vienas kitam į akis. apsikabinkim. leisk pagulėti tau ant kelių. papasakok, kas tau ant širdies. arba apie filmą, kurį neseniai žiūrėjai. o gal nori kompanijos pas gydytoją? kepant sausainius? tvarkantis namuose? dabar mano akys mato tik tave, ausys girdi tik tave, protas 110% gali galvoti vien apie tave... dabar. dabar, prašau, nieko nenutylėk ir kalbėk apie viską, kas susikaupė, ką norėjai pasakyt. dabar tas laikas.
