#apleista

Kadangi industrija man įdomi tik tiek, kiek estetikos teikia tam tikros gamybinės teritorijos, todėl į ilgus aprašymus šįkart nesileisiu.

AB „Palemono keramika" pirmtakė - Lietuvos pramonininko Juozo ir Jono Vailokaičių, kalnų inžinieriaus Vlado Geigos ir dar keleto to meto verslininkų 1922 m. įsteigta akcinė bendrovė „Palemonas“.

Gamyklos paskirtis - plytų gamyba. Pirmoji produkcija į apyvarta išėjo 1923 m. Vėliau be plytų buvo gaminamos čerpės, drenažo vamzdžiai.

Karo metais įrenginiai buvo išgrobstyti, gamyba nukentėjo. Po karo gamykla atsitiesia ir produkcija kasmet ima augti. 1963 m. džiovyklų skaičius išauga iki 60; per 1 valandą buvo pagaminama vidutiniškai 5000 plytų. Tuo metu bendrovė vadinta Palemono plytų-čerpių gamykla. Gamyboje naudojo ir naudoja Neveronių ir Karčiupio karjero molis, taip pat smėlis ir pjuvenos.

Dabar didžiulėse krosnyse ne tik deginamos plytos, čia naikina ir alkoholį, ir tabaką, ir narkotikus.. Teritorija išsiplėtusi, veikiančios patalpos sumišusios su nebenaudojamais cechais, elevatoriais, katilinėmis ir kitokio pobūdžio statiniais.

Sukamosios krosnys

Keramzito likučiai

Paprotys laidoti mirusiuosius nišose uždaroje patalpoje, įamžinant jų atminimą epitafijomis, mus pasiekė nuo Kristaus eros pradžios, tik epitafijas tuomet atstodavo akmeninė plokštė su išskaptuotu mirusiojo vardu. Ilgainiui įsivyravo tikėjimas, jog būtent iš ten, kur būsi palaidotas, Paskutiniojo Teismo dieną stosi prieš Dievą, todėl buvo gviešiamasi vietų kuo arčiau altoriaus, po bažnyčios grindimis. Tokia privilegija naudojosi dvasininkai, fundatoriai, didikai, nusipelniusieji valstybei ar tiesiog tie, kurie galėjo išsipirkti sau amžinojo atilsio plyšelį kuo arčiau Dievo. Vietos kriptose po bažnyčiomis ar koplyčiomis taip pat buvo labai vertinamos, didikai jose stengdavosi sau ir savo šeimai pasirūpinti vietas, o vėliau ėmė statydintis atskirus mauzoliejus.

XIX a. dėl higienos sumetimų buvo uždrausta laidoti mirusiuosius bažnyčiose ir prie šventovių. Situaciją būtų galima paaiškinti tuo metu Anglijoje sklandžiusiu juokeliu: dėl baisios šventorių smarvės duobkasiai girtuokliais tampa per prievartą.. Nežinau, ar mūsų šventoriai dvokė taip pat stipriai, šiaip ar taip kapinės turėjo būti iškeltos už miesto ribų. Sunkiai sekėsi išmušti iš gyventojų įsišaknijusį nepalankumą ir įtikinti, kad viskas bus daroma tik sanitariniais sumetimais, juk iki tol miesto pakraščiuose laidoti tik cholerikai, raupsuotieji, savižudžiai, valkatos, vagys, trumpai tariant, „žmonės, mirę su batais“. Taigi taip atsiranda Rasų (1801), Bernardinų (1810), Saulės nekropolijos. Tuo metu lietuviai jau išsivadavę iš barokinių pompa funebris (laidotuvių iškilmių), kurias Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1616 m. testamente apibūdino kaip glamonėjimąsi su dvokiančiu numirėlio kūnu. Prašmatnumo, mano akimis, nestokoja tik mauzoliejų, antkapių ir epitafijų palikimas. „Kapinių inventoriuje“ po 1857 m. nurodoma, kad katakomboms po koplyčia įrengti prireikė apie 200 rublių. Didžiojoje Bernardinų kapinių kriptoje dar galime įskaityti kai kurias atminimo lenteles, tačiau jų išlikę vos keletas.

Nusileidę į rūsį matome priekinę sieną su trimis aukštais, o abi šoninės sienos - dviejų aukštų. Suskaičiuojame po 7 laidojimo ertmes kiekvienoje eilėje. Vadinasi, iš viso kriptoje - 49 laidojimo angos. Nustatyta, jog laidoti čia pradėta ne anksčiau nei 1828 m. Čia ilsisi (ar turėtų ilsėtis, nes didžioji dalis nišų išvalytos, o likę kaulai surinkti į maišelius arba išmetyti be tvarkos)kunigai, Užupio vienuolės, buvęs VU profesorius Tadas Kundzičius, gydytojas ir anticarinės Patriotų draugijos narys Motiejus Barankevičius ir kiti.  Dabar beišlikę tik šios atminimo lentos (toliau remsiuosi Liudviko Alberto Zaštauto ir Vaclovo Veitkos surinktais antkapių nuorašais):

  26) D.O.M. Julija Bohomolec iš Kotlubajų. Mirė 1858 m. balandžio 4 d. būdama 26 metų.

37) Balto marmūro lentelė: Amžinąjį atilsį malonėk duoti, Viešpatie, o amžinoji šviesa tešviečia Kristinos Nelavickos sielai. Mirė 1852 m. kovo 29 d. J. K.

39) Akmeninė lentelė dešinėje: Š. A. Emilija Pšemenicka iš Nelovickių. Mirė 1902 m. balandžio 3 d. būdama 67 m.

42) Juodo akmens lentelė apatinėje nišoje: D.O.M.Š.A. Rožei Rogoiskai, mirusiai 1877 m. spalio 14 d. Prašo atsidusti jos intencija Dievui.

Iš neišlikusių lentelių čia būta kur kas įdomesnių ir poetiškesnių (vietoj „mirė“ – „perėjimas į amžinybę įvyko...“ ir pan.). Pavyzdžiui, neišlikusios Baranovičių šeimos epitafijos:

31) D. O. M. Čia su Dievu ilsisi Š. A. Adomas Baranovičius, Jano ir Rozalijos iš Zmijevskių sūnus, Garbės patarėjas. Gimė 1788 m. gruodžio 24 d. Gyveno 8 <...> metus. Mirė 187 <...> m. <...> mėn. <...> d. Palaidotas šalia savo žmonos, su kuria išgyveno santuokoje 53 metus ir atšventė tris jubiliejus: sidabrinį, auksinį ir santuokos [bronzinį]. Prašo atsidusti jo intencija už jį ir žmoną Dievui. Amen. Tą paminklą sūnūs pastatė.

29) D. O. M. Čia ilsisi su Dievu Š. A. Zofija Baranovičova, Martyno ir Teresės iš Promavičių-Bodzianovskių duktė, Adomo Baranovičiaus R. H., su kuriuo išgyveno 53 metus ir atšventė santuokos jubiliejų, žmona. Gyveno 73 metus. Gimė 1798 m. gegužės 15 d. Mirė 1872 m. sausio 7 d., o palaidota [sausio] 10 d. po ilgų ligų <...> krūties vėžio, kuris ją kamavo 40 metų, nuo paralyžiaus, nuo šv. Valentino paroksizmų, kamavusių šešerius metus, atėmusių rankas, kojas ir kalbą. Turėdama gerą atmintį ir protą iki pat mirties, kaip tikroji šio gyvenimo kankinė ir atgailautoja, prašo atsidusti jos intencija Dievui. Paaukojo šv. Zofijos, savo globėjos, paveikslą šiai koplyčiai, kad šventoji užtartų ją pas Viešpatį. Tegu Gailestingasis Dievas pasigaili jos pamaldžios sielos ir sutrumpina skaistyklos kančias, o amžinoji šviesa tešviečia jos sielai. Amen! Šį antkapį pastatė vyras.

 J. Kolbuševskis kapines neveltui pavadino visuomenės akademijomis ir didaktiniais sodais. Epitafijomis buvo siekiama ne tik palikti atminimą apie mirusįjį, bet ir auklėti. Kai kuriose dabar jau neišlikusiose epitafijose buvo nurodytos sektinos asmens dorybės, tokios kaip dievobaimingumas, pamaldumas ar geradarystė, (tačiau nebūtinai apsieita be idealizavimo ir perdėjimo). Tuščias noras sublizgėti podraug su prastu skoniu dar ir šiandien diktuoja panašias epitafijas, kuriomis siekiama po mirties šlovinti velionį, kurti netikrus žmonų, vyrų, tėvų, sūnų paveikslus, iš kurių galima pamanyti, kad kapinėse ilsisi vien tyriausia dorybė; o gyvenime visaip būna – kas to nežino? (A. H. Kirkoras)

Bendrais įspūdžiais... Būnant viduje kvapą užlaiko tam tikros „relikvijos", susimaišiusios su dulkėmis ir kirminėliais: vaikiškas guminis batelis, negyvo šeško kūnelis, kaukolių nuolaužos, į krūveles tvarkingai surinkti ilgieji kaulai, skardiniai išlupti karstai, besimėtantys marmuro ir ketaus kryžiai, tvorelės, turėjusios atskirti mirusiojo kapavietės zoną nuo gyvųjų pasaulio, begalvis metalinis luošys.. Istoriškumas jaučiasi ne tik iš datų ar karstų apdailos: prisiliesti (ne)jauku net prie sienų - ranka bematant susminga į drėgmę ir pelėsius.

Prisipažįstu. Mano kūrinys su nudvėsusiu šešku antrame plane. Pagal turimus palaidojimų nišų, prie kurių buvo išvilktas šis karstas, duomenis, tikėtina, kad buvau prisilietusi prie vieno iš kunigų.. :D Ateis laikas - surimtėsiu.

Tvarkomi palaikai:

Rėmiausi:

Čaplinskas, Antanas Rimvydas, Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė, Vilnius, 2010;

Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. Vilnius: Atkula, 2004;

Girininkienė, Vida. Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810-2010. Vilnius, 2010;