ar matai plėšrūną, kai žiūri man į akis? priešais tave – mažas bejėgis padaras, kuris stebi tave ir šypsosi. ar tu bijai būti vertinama, ar bijai, kad po intensyvaus nagrinėjimo šypsena persimainys į pasišlykštėjimo kupiną grimasą? kaip dažnai tą išgyvenai, kad tai tapo tavo įprastine reakcija?
mes abu esame sofistikuoti plėšrūnai. keičiamės frazėmis, kuriame savo pasaulius, giliai viduje jausdami, kad taip reikia, kad tai yra teisinga. mažiau komplikuoti gyvūnai nesiekia suprasti, kokie kitų plėšrūnų motyvai. jie priima šypseną, atidų žvilgsnį kaip agresiją. jie rodo dantis, tik kai įkanda, jie seka kiekvieną žingsnį, kai nori pulti. ar tu jautiesi puolama?
aš niekaip tau neįrodysiu, kad neketinu perkąsti tau kaklo. galbūt netgi atvirkščiai, bet, kaip visą laiką, žmogaus pasaulis yra kiek painesnis. mūsų sąmoningumas ir noras pažinti ir suprasti reiškinius ne tik stumia mus į priekį, bet ir pakiša koją. kaip tavo baimė būti teisiama, kai viskas, ką aš tuo metu darau, tai geriuosi tavimi. tavo frazių struktūra, tavo nesustabdomu minčių lietumi, tavo kūno judesiais, tavo veido bruožais, tavo buvimu šalia.
tavo baimėje yra slapta subtili tiesos dalis. žmogaus žavėjimasis nėra tyras kaip vaiko malda. jį lydi painių emocijų ir pojūčių rinkinys, tame tarpe ir vidinė frustracija, provokacija susidurti su grobiu, kurio nenori sunaikinti. kai laikome mažą mielą gyvūną, norime jį suspausti, vietoj to glostydami ir stebėdami. kartais jį prisijaukiname ir pirminis smalsumas pavirsta į globėjiškumą, kartais jį paleidžiame pasilikdami tik abstraktų prisiminimą.
galbūt aš stebiu tave, nes aš noriu sulaukti leidimo, kad galėčiau tave suspausti. aš noriu pamatyti, kad tu daugiau nejauti nerimo dėl scenarijų, kuriuos sugeneravo tavo protas. aš noriu tau įkąsti, kai to norėsi ir tu.